Ireną Veisaitę prisimenant

Mano prisiminimai apie Ireną Veisaitę iš naujos knygos „Mūsų Irena“.

Ireną Veisaitę visų pirma prisimenu kaip nuoširdžią, didelės empatijos moterį, kuriai rūpėjo savo šalies žmonės. Jos jautrų dėmesį ir rūpestį patyriau ir aš, po ilgų tarnystės metų krikščionių bendrijoje likęs be darbo. Bendruomenės, kurios pastoriumi buvau dvidešimt trejus metus, durys užsivėrė dėl santuokinės krizės, ketinimo skirtis ir kurti naują šeimą. Tomis dienomis ne vienam pasakojausi, atverdamas savo jausmus, kartėlį ir baimes. Kalbėjausi ir su pažįstamais pastoriais, ir su kunigais, ir su psichologe. Sužinojusi, kas nutiko, Irena pakvietė mane į svečius.

Begeriant arbatą, ji pasakė: „Giedriau, labai gerai suprantu tave“. Užsiminusi, kad pati yra išgyvenusi skyrybas, labai atvirai pradėjo pasakoti savo meilės istoriją, kaip ji Taline susipažino su Grigorijumi Kromanovu, ir kad jų pasirinkimas būti drauge ne visiems buvo suprantamas. Dukra Alina liko gyventi su tėčiu. Tačiau su Griša jie iš tiesų buvo labai laimingi. Jaučiausi šiek tiek nejaukiai. Ši garbaus amžiaus moteris, atskleisdama slaptas asmeninio gyvenimo kerteles, apnuogina sielą, lyg būtume artimiausi draugai, neturintys ko slėpti vienas nuo kito, ir kalba, idant padrąsintų mane priimti gyvenimo vingius, kokie netikėti ir skaudūs jie bebūtų, atleidžiant, nepalūžtant, pasitikint. Prisimenu, kaip ji pasakė: „Jei šiandien vis dar būčiau Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė, iškart pasiūlyčiau tau darbo. Lietuvai labai reikia tokių žmonių. Negalime jų prarasti“. Tada supratau, kad Irenos atjauta ir palaikymas buvo padėjęs ne man vienam.

Regis, jau to pokalbio metu prisiminiau mūsų susitikimą Vilniaus knygų mugėje. Vienoje iš salių buvo pristatoma knyga, apžvelgianti teatro režisieriaus, kurį pažinojau, kūrybą. Jis pats į pristatymą atėjo gerai įkaušęs, tiesą sakant, kai jam buvo suteiktas žodis, jo liežuvis vos vertėsi. Jaunystėje buvome artimi bičiuliai. Nemažai kalbėdavome ir apie Dievą, ir apie teatrą. Po knygos pristatymo Irena, pamačiusi mus su juo besišnekučiuojant, priėjo, o kai likome vieni su ja, pasakė: „Gelbėk jį. Mes turime jam padėti išlipti iš to liūno“. Irena kaip tikra sielų ganytoja ypatingai rūpinosi kultūros žmonėmis, tikėdama, kad jie gali sukurti daugiau gėrio, atnešti į kitų gyvenimus bent kiek šviesos ir šilumos.

Mūsų susitikimai su Irena dažniausiai būdavo sporadiški, kartais sakraliose erdvėse. Atmintyje įsirėžė vienoje iš Vilniaus bažnyčių vykęs koncertas. Rengėjai pasodino mane šalia Irenos. Persimetėm keliais žodžiais ir buvome pasirengę nerti į muzikos gelmes. Tačiau susirinkusiuosius informavo, kad dar bus renkami parašai po peticija, kuria pasisakoma prieš homoseksualių žmonių partnerystę. Akcija buvo pristatyta tik keliais žodžiais ir iš karto pasiųsti popieriaus lapai. Žmonės dėjo parašus. Irena pasirašė ir tuomet atsisuko į mane: „Nenugirdau, dėl ko renkami parašai?“ Nors pats nieko konkretesnio nežinojau, tik tai, ką išgirdau, o dabar net negalėčiau pasakyti, ar tai buvo protestas prieš ketinimą ratifikuoti Stambulo konvenciją, ar prieš ketinimą Seime svarstyti partnerystės įstatymą, ar dar kokia nors panašia proga, bet pasilenkęs tyliai į ausį mėginau Irenai paaiškinti tai, kas vyksta. Irenos veidas pradėjo keistis, man pasirodė, kad juo perbėgo liūdesio, o gal net pykčio šešėlis. Ir tuomet ji pasielgė taip, ko mažiausiai galėjau tikėtis ir kas ilgam išliks atmintyje. Kai iš bažnyčios galo grįžtantis patarnautojas su parašų lapais ėjo pro mus, Irena jį sustabdė ir sako: „Aš persigalvojau. Duokit man tuos lapus“. Nežinau, kiek tai truko, tikrai ne mažiau nei kelias minutes, kol ji atrado lapą su savo parašu. Jį daug kartų perbraukė. Rodėsi, trina taip stipriai, kad tuoj skylę pratrins. Aplinkui esantys negalėjo to nepastebėti. Tačiau tą akimirką Irenai ne jie buvo svarbūs. Supratau, kad ji negalėjo eiti prieš savo sąžinę, nesvarbu, ką kiti besakytų. Galbūt todėl, kad aš jai paaiškinau, kokia buvo šios akcijos intencija, o galbūt tiesiog iš draugiškumo ji jautė pareigą man pasiaiškinti. „Jie yra žmonės ir privalo turėti vietą bendruomenėje“. Irenos akys vis dar buvo liūdnos, bet man pasirodė, kad jose suspindo pasitenkinimo liepsnelės – ji džiaugėsi, kad pavyko ištaisyti nesąmoningą klaidą, ir atrodė kaip žmogus, žinantis, kad pasielgė teisingai. O aš jaučiausi pričiuptas. Giliai viduje ir man ta akcija nepatiko, bet nebuvau toks principingas kaip Irena. Mano parašas tuose lapuose liko. Galiausiai suskambus uvertiūrai siela kiek atlėgo, o mintyse vis skambėjo Jėzaus žodžiai: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį“.

Apie tikėjimą su Irena dar nebuvome kalbėję. Nelietėme šios temos net ir tą kartą, kai ji apsilankė mūsų bažnyčioje. Dovanų gavusi mano knygą Papiktinimas ir kvailystė (2008), ji atvertė pirmą puslapį ir paprašė: „Parašyk man ką nors“. O kai priėjo jos draugė, tarė: „Giedrius, kaip Erazmas, parašė pagiriamąjį žodį kvailybei. Ar žinai, kad jis apsigynė daktaro disertaciją Londone?“ Gal man tik pasirodė, tačiau tuose žodžiuose skambėjo pasididžiavimas, tarsi mama girtųsi savo vaiko pasiekimais. Vakarieniaujant ji pasidalino savo pirmu įspūdžiu apie Tikėjimo žodžio bažnyčią: „Tikrai negalite pasigirti savo bažnyčios pastatu“. Be abejo, taip ir buvo. Statytas dar sovietmečiu kaip darbininkų valgykla, Lietuvos atgimimo metais perdarytas į maisto prekių parduotuvę, o dabar – į bažnyčią ir nedidelę mokyklėlę, pastatas, nors ir renovuotas, ypatinga aura nealsavo. Palyginus su kitomis Vilniaus bažnyčiomis, tai buvo beskliautė erdvė su plokščiu stogu miesto pakrašty, beveik  už miesto, sakytum, Golgota. Vis dėlto bendruomenei ji daug kainavo – kiek metų svajota apskritai turėti bendruomenės pastatą, kiek aukota, kol galiausiai jį galėjome nusipirkti, kiek pastangų įdėta pastatą remontuojant! „Bet juk ne tai svarbiausia“, – po minutėlės pridūrė Irena. Mano širdis iš karto atlyžo. Iš tiesų, dvasingumas ne pastatais sveriamas. Tikėjimo šventovių dydžiu ir grožiu nepamatuosi. Sakralumą kuria ne architektūrinės subtilybės, kokios rafinuotos bebūtų, o žmonės. Manau, Irena tai ir turėjo omenyje, sakydama, jog bažnyčia ne išore turi pakerėti.

Dvasingumo klausimas iškilo ir kalbantis su Irena 2014 metais Alantoje, Santaros-Šviesos suvažiavime, kuriame skaičiau pranešimą apie krikščionybės likimą Europoje. Irena irgi buvo tarp prelegentų. Apžvelgdamas tikėtinus krikščionybės rytojaus scenarijus, pasitelkiau ir vokiečių pastoriaus bei teologo Dietricho Bonhoefferio, kuris buvo pakartas už dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į fiurerio gyvybę, puoselėtą nereliginės krikščionybės viziją. Plėtodamas theologia crucis – kryžiaus teologiją, Bonhoefferis siekė tikėjimo tiesas iš sakyklų perkelti į kasdienybę. Po pranešimo akis į akį susidūrėme su Irena. Ji atrodė sujaudinta ir pasakė, kad jai ypač artimos Bonhoefferio mintys apie žydus. Rašydamas šį prisiminimą, susiieškau ano pranešimo tekstą ir atrandu štai tokią ištrauką: „Žydai, pasak Bonhoefferio, yra ne tik tiek pat brangūs Dievui kaip kitų rasių žmonės ar krikščionys, bet ir dėl persekiojimų tapę mažutėliais, kuriems paduodantieji nors ir stiklinę vandens, nepraras Kristaus užmokesčio. Kita vertus, veždami juos į koncentracijos stovyklas, naciai iš tiesų ten uždaro patį Kristų“.

Pamenu, kad norėjau Irenai daugiau pasakyti apie Bonhoefferį nei savo kalboje, kurią teko nutraukti, nes nesutilpau į skirtą laiką. Bonhoefferio įsitikinimu, tikėjimas vertingas tiek, kiek jis veiksmingas čia ir dabar. Toks požiūris ir įkvėpė Bonhoefferį atmesti nacių ideologiją ir nepaklusti politiniams Reicho įsakymams, kurie įpareigojo Vokietijos pastorius išmesti žydų kilmės parapijiečius iš bendruomenių, o žydų kilmės dvasininkams apskritai uždraudė užsiimti ganytojiška veikla. Staiga Irena paklausė: „Kokia Bonhoefferio biografija tu remiesi? Erico Metaxas‘o?“. Tiesiog loštelėjau po šio jos klausimo. Manau, Irenos išprusimas stebindavo ne mane vieną. Tikrai nemaniau, kad ji buvo skaičiusi šio autoriaus knygą Bonhoeffer: Pastor, Martyr, Prophet, Spy (Bonhoefferis: pastorius, kankinys, pranašas, žvalgas, 2010). Pasakiau jai, kad nemažai faktų suradau Charleso Marsho rašytoje biografijoje Strange Glory: A Life of Dietrich Bonhoeffer (Keista šlovė: Dietricho Bonhoefferio gyvenimas, 2014). Dabar galvoju, kad Irenai ypač artima buvo Bonhoefferio puoselėta nereliginės krikščionybės vizija, kurios apibūdinimą irgi atrandu savo pranešimo tekste: „Dievą garbinantis žmogus turi gyventi bedieviškame pasaulyje, nesistengdamas religiškai paaiškinti pasaulio bedievystės. Jis turi gyventi „pasaulietiškai“ ir taip dalyvauti Dievo kentėjime. Toks individas yra išlaisvintas iš klaidinančių religinių prievolių bei draudimų“.

Galiausiai paminėsiu, kad su Irena esame kalbėję ir apie teatrą. Laiškuose. Ne akis į akį. Tai buvo 2012 metų ruduo. Į Vilnių buvo atvežtas italų režisierius Romeo Castellucci‘o spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Dėl jo visuomenėje kilo toks didelis ažiotažas, kad kai kurie politikai net mėgino šį spektaklį boikotuoti specialiai priimtu Seimo įstatymu. Prieš spektaklį pasirodė ir Vilniaus vyskupų raginimas sąmoningiems katalikams naudotis „visomis įstatymų nedraudžiamomis protesto, boikoto ar kitokiomis poveikio formomis“. Protesto akcijos iš tiesų vyko – prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro susirinkę tikintieji mėgino užtverti kelią ir maldomis atgrasyti žiūrovus nuo šventvagiškos profanacijos, kuri esą vyksta to sceninio pastatymo metu. Tik policijos pajėgos, iš aptvarų pastačiusios siaurą praėjimą į teatrą, užtikrino, kad turintys bilietus patektų į teatrą. Savo mintis apie visuomenėje kilusias šventeiviškas reakcijas užsirašiau dar iki spektaklio. Po spektaklio jas papildžiau šviežiais įspūdžiais ir keliomis refleksijomis. Net keli internetiniai dienraščiai publikavo mano straipsnį, pavardintą „Prieš ir po skandalingojo spektaklio“. Sužinojęs, kad Irena apie Castellucci‘o pastatymą kalbėjo televizijos laidoje, parašiau jai, teiraudamasis, gal skaitė mano straipsnį ir ką apie jį mano. Jos atsakymą pacituosiu netrumpindamas:

Gerbiamas Giedriau,

Mūsų mintys susikryžiavo. Ruošiausi Jums[1] rašyti, nes nepaprastai nudžiugino Jūsų straipsnis ir… atėjo Jūsų elektroninis laiškas. Aš dažnai apie Jus galvoju, norisi pasidalinti įspūdžiais ir mintimis, bet nedrįstu Jūsų trukdyti. Ir man pačiai nėra lengva galynėtis su laiku. Laukiau ir Jūsų pasisakymo dėl Castellucci spektaklio.

Suprantu Jus ir pritariu Jums. Labai svarbu, kad Jūs savo pasisakymą padalinote į „prieš“ ir „po“ spektaklio. Jūsų pasisakymas giliai prasmingas. Manau, kad tai, kas įvyko Lietuvoje šiomis dienomis, liks mūsų istorijoje.

Ačiū Jums.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais ir viltimi pasimatyti,

Pagarbiai,

Irena

Esu laimingas, kad Irenos ir mano gyvenimo vingiai, kurie, pasak jos pačios, buvo kažkiek panašūs, susikirto. Būčiau neteisus sakydamas, kad buvau artimas jos draugas. Tačiau jos draugėje visuomet toks jaučiausi. Mano atmintyje Irena išliks kaip jautri, drąsi ir gyvenimo išminties kupina asmenybė. Jos žodžiai suteikdavo pasitikėjimo savimi, o vidinė šviesa mokė ir tebemoko atjautos.

Vilnius, 2021 04 27

GIEDRIUS SAULYTIS


[1] Kaip ne viename pasakojime, Irenos kreipiniai „tu“ / „jūs“ įvairuoja, priklausomai nuo bendravimo laiko. (Red. past.)


psl. 207–211. Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę. Sudarytoja Reda Pabarčienė. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023.

3 komentarai apie “Ireną Veisaitę prisimenant

  1. Virginija

    Jūsų, Giedriau, šilti prisiminimai sušildo, įjautrina ir skaitančiojo širdį. Ačiū už puikią publikaciją.

    Atsakyti

Komentuoti: Giedrius Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.