Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nugalėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs nekentėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, — viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiausios nakties.

Siūlau susipažinti su Hanso Urso von Balthasaro, vieno iš XX a. krikščioniškos teologijos šulų, tekstu, neseniai išverstu į lietuvių kalbą. Teologinė Balthasaro mintis pasižymi giliomis estetinėmis Šventojo Rašto refleksijomis, vietomis primenančiomis Aurelijaus Augustino Išpažinimus. Tai ne sisteminės teologijos skaitiniai. Veikiau maldos dvasioje užrašyti apmąstymai, atskleidžiantys pasaulio triukšmo ir ramaus dieviškos širdies plakimo, žmogaus galios troškimo ir Dievo meilės kontrastus. [Dievo Žodis] norėjo nusileisti taip žemai, kad bet koks krytis ateityje būtų krytis į Jį, o kiekvienas kartėlio ir nevilties upeliukas nuo šiol tekėtų į pačioje apačioje esančią Jo bedugnę.