Širdis smėlyje

Pasaulio širdis (I)

Siūlau susipažinti su Hanso Urso von Balthasaro, vieno iš XX a. krikščioniškos teologijos šulų, tekstu, neseniai išverstu į lietuvių kalbą. Teologinė Balthasaro mintis pasižymi giliomis estetinėmis Šventojo Rašto refleksijomis, vietomis primenančiomis Aurelijaus Augustino Išpažinimus. Tai ne sisteminės teologijos skaitiniai. Veikiau maldos dvasioje užrašyti apmąstymai, atskleidžiantys pasaulio triukšmo ir ramaus dieviškos širdies plakimo, žmogaus galios troškimo ir Dievo meilės kontrastus. [Dievo Žodis] norėjo nusileisti taip žemai, kad bet koks krytis ateityje būtų krytis į Jį, o kiekvienas kartėlio ir nevilties upeliukas nuo šiol tekėtų į pačioje apačioje esančią Jo bedugnę.

Jis atėjoįpasaulį. Pilnas Tėvo išminties ir žinių, apdovanotas visais Jo bedugnės turtais, kaip Neišsakomybės Ištara. Jis – Žo­dis Pradžioje. Pravėręs burną pasaulio akivaizdoje ir prabilęs apie Tėvą, ėmė sakyti ir save patį, nes Jis yra gyvasis Žodis, Kalbėtojas ir Kalba. Jis atėjo į pasaulį, kad apreikštų save kaip Tėvo apreiški­mą; įliejęs į šį bylojimą visą savo troškimą ir savo būties prasmę, norėdamas būti vien tik Tėvo veidrodis ir langas, šitaip sutapdino jųdviejų valią ir esmę, ir ši vienybė buvo Šventoji Dvasia. Taigi veiksmas buvo trivienis, ir trivienis buvo apreiškimo turinys, ir toje Trejybėje buvo visos tiesos esmė ir šerdis, visų daiktų šaknis ir tikslas.

Ištartas Dievo Žodis buvo Meilė. Nes tas myli, kas atsiveria, kad save išsakytų, ir tai padarė Dievas savo Žodžiu. Pats sakymas buvo Dievo meilė, todėl ir tai, kas pasakyta. Ne kas kita buvo sa­kymas, kaip tai, kas pasakyta, nes Žodis buvo pas Dievą ir Dievas buvo Žodis. Šaltinis ištryško, ir tas tryškimas buvo šaltinis. Daug buvo pasaulyje negyvų talpyklų, bet čia buvo kas kita: vanduo tryško ir liejosi. Dievo taurė buvo sklidina – tarytumei pyk­čio, bet kai Dievas audroja, rūstybės debesis išlieja šniokščiančią meilę.

Vanduo teka žemyn, o ir meilės sunkis ją traukia prie žemės. Kas ateina iš aukštai, tam nereikia aukštybės – tam reikia gelmės, tas nori pažinti bedugnę. Kas ateina iš aukštai, jau yra tyra ir tvaru, ir apreikšti save gali tik nužengimu. Kas kyla iš žemai, tas pagal dalykų tvarką tiesiasi aukštyn: daigas stiepiasi į šviesą, siekis trokšta valdyti, kiekviena baigtinė dvasia nori įsitvirtinti ir esaties saulėje maloniai išskleisti savo vainiką. Varganas nori būti turtin­gas – jėgų, šilumos, per išmintį ir atjautą. Tai pasaulio įstatymas, nes visi daiktai veržiasi nuo susitraukusio pradmens į išskleistą gyvenimą, visa, kas įmanoma, nekantriai siekia įgyti formą, visa, kas tamsu, per žvirgždą ir žemę turi prasikalti į šviesą. Visuotinio veržimosi apimtos būtybės susiduria ir apriboja viena kitą, ribos tame žaidime ir kovoje už esatį nuolat keičiasi, o nustatytosios tarp būtybių vadinasi papročiai, tradicija, šeima ir valstybė. Tas veržimasis, ta entelechija savotiškai liudija, kad Kūrėjas savo esme yra geras, nes bet koks gėris siekia peržengti per save ir išsiskleisti, ir kad kūrinys paslaptingai stiebiasi į Dievą, nes šis veržimasis neramus, alkanas ir, kad numaldytų savo tuštumą, nepasotinamai ryja pasaulį, žmones ir Dievą; Todėl žmonių meilė nuo seno vadi­nama skurdžia ir nepasiturinčia, reikalinga grožio, kad apsvaigusi ir akla jame pradėtų ką nors verto meilės.

Tačiau Žodis atėjo iš aukštai. Iš Tėvo pilnatvės. Jis nesiveržė, nes pats buvo pilnatvė. Jis buvo pilnas šviesos ir gyvybės, ir negeidžiančios meilės, kuri pasigailėjo tuštumos ir norėjo pripildyti tuščią ertmę. Tačiau tuštumos esmė pati veržėsi į pilnatvę, tuš­tuma buvo grėsminga – dantimis ginkluoti nasrai. Šviesa atėjo į tamsą, bet tamsa neturėjo akių ir nepamatė šviesos, ji turėjo tik nasrus. Šviesa atėjo, kad nušviestų sėdinčiuosius kapų šešėlyje, ir tai reiškė, kad jie turi atpažinti besiliejančią šviesą ir patys virsti srū­vančia šviesa. Tai būtų veržimosi mirtis ir jo prisikėlimas meilėje.

Žmogus trokšta kilti aukštyn, o Žodis – leistis žemyn. Todėl abu susitiks – pusiaukelėje, viduryje, tarpininko vietoje. Bet jie susikryžiuos, kaip susikryžiuoja kalavijai; jų noras priešingas. Dievas ir žmogus elgiasi visai kitaip negu vyras ir moteris; Dievas ir žmogus jokiu būdu nepapildo vienas kito. Negalima tvirtinti, jog Dievui reikia tuštumos, kad parodytų savo pilnatvę, taip kaip žmogui reikia pilnatvės, kad užpildytų savo tuštumą; ar kad Dievas nužengia, idant pakiltų žmogus. Jei tai būtų tam tikras apsikeitimas, žmogus prarytų Dievo meilę, bet kaip ėdalą ir liguisto savo veržimosi prieaugį, o jo valia valdžiai galiausiai užvaldytų Dievą, Žodis būtų uždusintas ir nepasiektų tamsos. Galutiniai žmogaus dalykai būtų blogesni už pirmuosius, nes į savojo „aš“ žavesio lauką jis įtrauktų ne tik į save panašius, bet ir patį Kūrėją, ir nužemintų Jį paversdamas savo egoistinio troškimo įrankiu.

Tačiau jeigu jiems vis dėlto buvo lemta susitikti – kokį kelią reikėjo rinktis? Tamsa privalėjo nušvisti, aklas veržimasis – virsti matančia meile, o protingas noras turėti ir skleistis – nuskaidrėti beprotiška savęs liejimo išmintimi. Užuot pro Dievo Žodį drąsiai kilus aukštyn iki pat Tėvo, liepta daryti kitaip: kartu su Žodžiu grįžti atgal, pradėti lipti sunkiai įveikiamais laiptais, rasti Dievą kelyje į pasaulį, o pas Tėvą eiti tik tuo keliu, kuriuo ėjo Sūnus. Nes tik meilė atperka, o kas yra meilė, žino Dievas, nes Dievas yra Meilė. Nėra dviejų meilių. Nėra, be Dievo meilės, kitos, žmo­giškosios meilės. Kai Dievas nusprendžia ir atskleidžia savo Žodį, meilė nužengia, meilė išsilieja į tuštumą, ir tada Jis sukuria visišką bet kurios meilės teisėtumą.

Tačiau kaip žmogus gali visa tai suprasti? Jo prigimties verži­masis, siekis, troškimas seniai užkietėjo nuodėmėje, o valios sau liga it vėžys pagraužė jo sielos audinius. Turtinga širdis, kurią jam dovanojo Dievas, pliūpčiojo geismais alindama save gėla, kiek­vienas bandymas išsivaduoti iš vidinio kalėjimo baigdavosi dar sunkesne vergija. Paklusdamas prievartai, jis pradėjo garbinti nekenčiamą lažą ir aukštu pylimu bei grioviu apjuosė neįveikiamą savojo „aš“ tvirtovę. Tesisaugo, kas paskelbs karą tam „aš“! Daug sunkumų tektų įveikti, net kai priešas tiltu veržtųsi į vidų, o visa pilis skęstų liepsnose ir tik vienas vienintelis bokštas įnirtingai besipriešintų, – žmogus vis tiek nepasiduos, kol nebus išlaužtos paskutinės durys, paleista paskutinė strėlė, o mirtinos galynės pa­lauš paskutines jo rankų jėgas.

Taigi Žodis atėjo į pasaulį. Atėjo į savo nuosavybę, bet saviš­kiai jo nepriėmė. Nukreipė spindulius į tamsą, bet tamsa nusisu­ko. Todėl meilės apreiškimas turėjo ryžtis kovai, žūtbūtinei kovai. Dievas atėjo į pasaulį, bet atėjusįjį pasitiko iečių ir skydų siena. Jo malonė pradėjo lašėti, bet pasaulis pasidarė elastingas ir aklinas, ir lašai nuvarvėjo žemyn. Pasaulis buvo sandarus. Uždaras buvo žmogaus gyvenimo ratas, kylantis iš įsčių ir lanku į jas sugrįžtan­tis. Uždara buvo žmonių bendrija, kuriai pakako savęs pačios ir kurią tenkino ji pati. Užu ribų sklindantis, bet niekada jų neperžengiantis ilgesys. Uždara buvo religija – papročių ir apeigų, mal­dų ir aukų, žmogaus pastangų ir atlyginamųjų dievybės pastangų būrelis, iš protėvių paveldėtas ir neliečiamas (tik niekingieji kišo prie jo nagus). Uždaras buvo pasaulis ir nuo galvos iki kojų ap­siginklavęs prieš Dievą, bet jis neturėjo akių išorėje, nes visi jo žvilgsniai buvo nukreipti į save, į vidų, o vidus priminė veidro­džių salę, kur baigtinybė, tarsi lūždama neaprėpiamoje tolumoje, taria esanti begalinė ir pakankama savęs pačios kaip Dievo. Tik pasaulio nasrai žiojėjo išorėje, galintys praryti kiekvieną, kuris iš­drįs prieiti.

Ir tada Dievo Žodis pamatė, kad Jo nužengimas baigsis mirtimi ir pražūtimi, o Jo šviesa prasmegs tamsoje, todėl stojo į kovą ir paskelbė karą. Ir sugalvojo tokią neatspėjamą gudrybę: Jis kaip pranašas Joną įsigaus į pabaisos pilvą ir prasibraus iki slapčiausio mirties kambarėlio. Kad pažintų nuodėmingos ligos galutinį kalėjimą ir išgertų taurės nuosėdas. Kad nuveiktų begalinį valdžios ir galios siekį. Kad parodytų pasaulio bergždumą savo paties pasiuntinybės bergždumu. Kad savo klusnumu Tėvui parodytų, koks bejėgis yra priešinimasis. Savo mirtinu nejėgumu iškeltų į dienos šviesą mirtiną šio beviltiško gynimosi nuo Dievo nejėgumą. Paliktų pasauliui jo valią ir ja vykdytų Tėvo valią. Duotų pa­sauliui jo valią ir taip ją palaužtų. Leistų sudužti savajam indui ir taip išlietų save patį. Išlietuoju vienu dieviškojo širdies kraujo lašu pasaldintų begalinę kartėlio jūrą. Tai bus visiškai nesuvokiami mainai: iš kraštutinės priešingybės atsiras aukščiausia vienybė, o didžiausias Jo išniekinimas ir pralaimėjimas taps didžiausia Jo pergalės jėga. Jau Jo silpnumas būtų Jo meilės Tėvui pergalė ir sutaikinimas su Juo, o kaip didžiausios Jo stiprybės žygis šis silpnumas būtų toks didelis, kad toli pranoktų ir įimtų apgailėtiną pasaulio silpnumą. Nuo tol tik Jis būtų viso bejėgiškumo matas ir, vadinasi, prasmė. Jis norėjo nusileisti taip žemai, kad bet koks krytis ateityje būtų krytis į Jį, o kiekvienas kartėlio ir nevilties upeliukas nuo šiol tekėtų į pačioje apačioje esančią Jo bedugnę.

II dalis

Katalikų pasaulio leidiniai, 2019.

1 komentaras apie “Pasaulio širdis (I)

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.