„Tikriausiai nebūtų lengva paaiškinti, iš ko atpažįstate šedevrą. Pripildyti šviesos ir jus užplūdusio džiaugsmo, jūs netikėtai užčiuopiate paslaptingą Grožį, kurio jūsų siela taip neapsakomai laukė“, – rašė Maurice Zundelis. Toks jausmas iš tiesų apima skaitant Emily Dickinson eiles, kurias ji pati yra įvardijusi kaip laišką pasauliui. Šioje laidoje skaitau ir kontempliuoju tą slėpiningą ir dievišką pasaulį, kurį atveria nepakartojama Dickinson kūryba. „Čia tai – ką šiandien tau nešu – \ Tik tai, ir dar širdis – \ Tik tai, širdis, ir dar laukai, \ Ir pievų šiugždesys. \ Skaičiuok verčiau – pamirščiau jei – \ Skaičius kažkas žinos. \ Tik tai, širdis ir bitės dar, \ Kur glaudžias dobiluos.“

(Miniatiūroje – tikras Dickinson siųsto laiško vokas, be nuotraukos aišku :))

Daugiau E. Dickinson eilių galite paskaityti čia ir čia