Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Tie, kuriuos jis pasišaukė – jo mokiniai – regėjo jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1,14).
Šiandien Dievo troškimas nepasikeitė – Jis nori save atskleisti žmonėms, trokšta būti pažintas. Kokiu būdu? Per savo Kūną – mus, tikinčius Jėzumi Kristumi. Vienas pagrindinių Bažnyčios pašaukimų – apreikšti Dievą, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „būti Kristaus laišku <…> visų žmonių suprantamu ir skaitomu“ (1 Kor 3, 2-3). Tačiau, kad mes taptume tuo suprantamu ir įskaitomu laišku, Dievas su mumis pačiais, kaip ir su pirmaisiais apaštalais, turi nemažai padirbėti. Atidžiau panagrinėję Apaštalų darbų įžangą, pamatysime, jog pagrindinis Jėzaus siekis buvo padaryti mokinius savo prisikėlimo liudytojais (Apd 1, 1-10). Tačiau prieš tai Jėzui reikėjo atlikti mažiausiai tris dalykus:
1) įrodyti jog Jis tikrai prisikėlė;
2) pakeisti, atnaujinti mokinių mąstymą;
3) suteikti jiems Šventosios Dvasios jėgos.
Šiame skyriuje panagrinėsime pirmąjį punktą – Jėzaus prisikėlimo įrodymus bei neva jį neigiančius mitus, o kitame pakalbėsime apie antrą ir trečią.
Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę (Apd 1, 3).
Jėzus žinojo, kad mokiniai galės skelbti Jo prisikėlimą kitiems tik patys tvirtai tuo įsitikinę. Ir tik per jų skelbimą Dievas galės save apreikšti kitiems. Nepamirškime šio Dievo tikslo. Taigi dabar žinome, kodėl Jėzus apaštalams pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas. Graikiškame originalo tekste čia pavartotas žodis τεκμηρίοις (tekmeriois), kuris reiškia įtikinantys, neginčijami įrodymai. Iš pradžių net patys artimiausi Jėzui žmonės negalėjo patikėti, kad Jis prisikėlė iš numirusių. Morkus rašo, jog apaštalai, „išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati [Marija Magdalena] Jį mačiusi, netikėjo (Mk 16, 11). Jėzus išsklaidė jų netikėjimą, apsireikšdamas jiems ir parodydamas savo pradurtą šoną bei vinių sužalotas rankas (Jn 20, 20). Tačiau ne visi mokiniai buvo tą kartą. Todėl Jėzus vėl ir vėl keturiasdešimt dienų bėgyje pasirodydavo, valgydavo su jais, aiškindavo jiems, kad apie Jo prisikėlimas jau buvo užrašytas Senajame Testamente (Lk 24, 25-27). Jėzus siekė, jog ne tik netikintis Tomas, bet ir kiekvienas iš tų penkių šimtų (1 Kor 15, 6), kuriems Jis prisikėlęs apsireiškė, nė trupučio neabejotų prisikėlimo realybe.
Po šiai dienai ateistai ir skeptikai neigia Jėzaus prisikėlimą. Netikintys Dievo egzistencija apskritai neigia stebuklus, tame tarpe ir Jėzaus prisikėlimą. Pastarasis, be abejonės, nusipelno ypatingo dėmesio, nes įrodo Jėzaus dievystę – jeigu Jis išties prisikėlė, tai Jis yra Dievas. Istorijoje nebuvo nei vieno kito žmogaus, kuris mirtų, prisikeltų ir daugiau nemirtų. Jėzus Kristus yra išskirtinis. Nei viena kita religija nesiremia prisikėlimu – tik krikščionybė. Tai jos esminis skiriamasis bruožas. Krikščionybė remiasi istoriniu faktu – Jėzaus prisikėlimu. H. A. Netlandas yra taikliai pastebėjęs, jog kitos religijos nesužlugtų, jeigu paaiškėtų, kad jų skelbėjai nebuvo tikri istoriniai asmenys.[1] Viename dispute pasišventęs budistas teigė jog, net jeigu Buda ir negyveno, vis tiek budizmas kaip religinė doktrina yra legitimi. Be abejo, to negalėtume pasakyti apie krikščionybę, nes, anot Pauliaus, jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias (1 Kor 15, 17). Šiuo požiūriu krikščionybė yra ir labiausiai pažeidžiama, ir labiausiai įtikinama. Labiausiai pažeidžiama tuo atveju, jeigu atsirastų kas nors, kas įrodytų Jėzaus neistoriškumą. Labiausiai įtikinama, nes niekam to dar nėra pavykę padaryti. Patys krikščionys žino, jog jų tikėjimas nėra tuščias, nes jie turi savyje Šventosios Dvasios liudijimą. Tačiau netikintys to liudijimo neturi. Trokšdami jiems liudyti Jėzų, mes negalime kalbėti tik apie savo vidinius patyrimus ir išgyvenimus. Privalome pateikti svarių argumentų, kodėl krikščionybė yra teisinga. Viena yra žinoti pačiam, jog tikėjimas Kristumi ne tuščias, kita – parodyti kitiems. Todėl ne vienas iš mūsų, susidūręs su skeptiškumu, kritika ar Jėzaus prisikėlimo neigimu, sutrinkame, neturime ką pasakyti. Tarytum tie, kurie neigia prisikėlimą kaip istorinį faktą, turėtų daugelį neginčijamų įrodymų. Taip nėra. Kaip jau minėjau, dar niekam nepavyko argumentuotai įrodyti, jog Kristus neprisikėlė. Iš tikrųjų šia prasme krikščionys turi kur kas daugiau pagrįstų argumentų, tačiau ne visuomet juos žino ir naudoja liudydami Kristų. Žvilgterėkime į penkis vis dar populiarius mitus, neva paneigiančias Jėzaus Kristaus prisikėlimą, ir trumpai panagrinėkime jų nepagrįstumą.
Pirmas mitas. Prisikėlimo istorija yra legenda
Šios versijos šalininkai linkę manyti, jog evangelijų aprašymai neturi istorinio pagrįstumo ir turėtų būti priskiriami legendiniam ar mitiniam žanrui. Anot jų, evangelijose aprašyti stebuklai, taip pat ir Jėzaus prisikėlimas, yra paprasčiausia legenda, davusi pagrindą naujai religijai. Ką mes galėtume atsakyti taip teigiantiems?
Pirma, šios versijos pradininkai iš pradžių laikėsi nuomonės, jog Naujasis Testamentas buvo parašytas praėjus nemažam laiko tarpui po jame aprašytų įvykių. Tačiau šiandien didžioji dauguma tyrinėtojų jau nedvejoja, jog sinoptinės evangelijos[2] buvo parašytos apie 60-70 m. po Kristaus. Taigi nuo Jėzaus mirties buvo praėję tik apie 30 metų. Nei viena legenda nėra atsiradusi per tokį trumpą laiką.
Antra, mitai ir legendos formuojasi palaipsniui – t. y. ankstesniuosiuose variantuose turėtų būti mažiau stebuklingų istorijų, o vėlesniuose – daugiau. Evangelijose to nėra. Palyginus pirmuosius originalius tekstus su vėlesnėm kopijom, tokių tendencijų neaptinkama.
Trečia, evangelijos kaip žanras yra kur kas artimesnės aprašymams, paremtiems liudytojų pasakojimais, o ne mitams ar legendoms. C.S. Lewisas, literatūros dėstytojas, mitologijos ekspertas Oksfordo universitete yra rašęs: „Aš visą gyvenimą skaičiau poemas, romanus, fantastinę literatūrą, legendas, mitus. Aš puikiai esu susipažinęs su šiais žanrais. Naujasis Testamentas visiškai nepanašus į juos. Naujojo Testamento tekstą įmanoma traktuoti tik dvejopai: arba tai reportažinio pobūdžio tekstas (kuriame, be abejo, galimos ir kai kurios klaidos), labai artimas faktams – tiek, kiek, pavyzdžiui, Boswello dienoraščiai.[3] Arba kažkoks nežinomas rašytojas antrajame amžiuje, be jokių žinomų savo pirmtakų ir pasekėjų, staiga sugebėjo numatyti ir perteikti naujųjų laikų novelistinį, realistinį pasakojamąjį stilių. Kad ir kaip ten būtų, Naujasis Testamentas yra realistinio stiliaus”[4].
Taigi evangelijos priskirtinos realistiniam, o ne mitologiniam žanrui. Pavyzdžiui, Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo istorijoje yra gan daug smulkmeniškų detalių, nebūdingų mitams. Antai, Morkus mini, kad Juozapas iš Arimatėjus, kuris atėjo pas Pilotą paprašyti negyvo Jėzaus kūno, kad jį palaidotų, buvo „garbingas teismo tarybos narys“(Mk 15, 43). Mitologijai tokios detalės yra nebūdingos.
Antras mitas. Prisikėlimo istorija – išgalvota
Apie šios versijos atsiradimą pasakoja pats Naujasis Testamentas. Mato evangelijoje skaitome, jog keli romėnų kareiviai, kuriems buvo pavesta saugoti Jėzaus kapą, atbėgo pas aukštuosius kunigus ir pranešė, ką buvo patyrę: prasidėjo žemės drebėjimas ir jie regėjo angelą, nuritinusį Romos antspaudu paženklinta kapą, kuriame jau nebuvo Jėzaus kūno. Tuomet kunigai, užmokėję pinigų, primokė kareivius, jog šie visiems pasakotų, jog kūną naktį pavogė Jėzaus mokiniai. Matas baigia pasakojimą teigdamas, kad iki evangelijos užrašymo dienos ši istorija buvo paplitusi tarp žydų (Mt 28, 1-15).
Pirmas kontrargumentas šiai versijai būtų toks: mokiniai buvo per silpni tiek psichologiškai, tiek fiziškai, kad įveiktų ir kapą saugančius gerai ginkluotus romėnų kareivius, ir pavogtų Jėzaus kūną. Žinome, jog, kai Jėzus buvo suimtas, apaštalai išsisklaidė kas sau, o Petras tarnaitės akivaizdoje net tris kartus išsigynė pažinojęs Kristų. Ar būtų jis pajėgęs susikauti su kariais?
Antra, jeigu vis dėlto teigtume, jog mokiniai galėjo Jėzaus kūną pavogti, kaip paaiškinti vėlesnį jų elgesį, „meluojant“ visiems, jog šis prisikėlė? Ar taip „suklastoję“ prisikėlimą mokiniai būtų vėliau guldę savo galvas už savo melagystes? Nepamirškime, jog visi apaštalai, išskyrus Joną, mirė kankinių mirtimis. Ar žinant, jog prisikėlimas yra klastotė, būtų natūralu vieningai dėl jos mirti? Kokį motyvą čia įžvelgtume? Juk iš „išgalvotos“ prisikėlimo istorijos apaštalai neturėjo jokios naudos, tik savęs praradimą. Paskalis puikiai reziumuoja šį argumentą: „Aš beveliju klausyti tų liudytojų, kuriems perpjauna gerklę“.[5]
Trečias mitas. Prisikėlimo istorija – sufalsifikuota vėlesnės bažnyčios
Jau minėjome, kad rankraščių tyrinėjimas chronologine tvarka neduoda pagrindo tokiam teiginiui. Be to, Apaštalų darbuose skaitome, jog, praėjus penkiasdešimčiai dienų po nukryžiavimo, Petras jau skelbė visam Jeruzalės miestui Jėzaus Kristaus prisikėlimą (Apd 2, 14-40).
Antra, sakantys, jog prisikėlimo istorija buvo sufalsifikuota vėlesnės bažnyčios, daro prielaidą, jog evangelijų pasakojimai nėra autentiški, bet vėlesniais amžiais cenzūruoti bažnytinių hierarchų. Tačiau kaip tuomet paaiškinti atskirų detalių neatitikimus, kuriuos sutinkame evangelijose? Pavyzdžiui, evangelijoje pagal Joną rašoma, kad prie Jėzaus kapo ėjo viena Marija Magdalena, o Mato evangelijoje – ji ir dar viena moteris. Matas pasakoja, jog moterys išvydo vieną angelą, sėdintį ant nuritinto akmens, o Jonas – du, ir ne lauke, bet pačiame kape. Jeigu prisikėlimo istorija buvo sąmoningai suklastota, šie neatitikimai būtų iš evangelijų tikrai pašalinti. O dabar jie įrodo, kad evangelijos buvo užrašytos autorių, kurie tarpusavy nesitarė ir autentiškai dėstė Jėzaus gyvenimo įvykius. Tai, kad skirtingi žmonės tuos pačius įvykius užrašo šiek tiek kitaip ir atkreipia dėmesį į kitas detales, neturėtų mūsų gluminti. Pavyzdžiui, per šią vasarą Vilniuje vykusios Dainų šventės atidarymą į dangų kilo oro balionai. Jų buvo tiek daug, kad žvilgtelėjęs tariau: „Visas dangus nusėtas balionais“. Išlipę iš mašinos, pradėjome skaičiuoti – jų buvo apie vienuolika. Tačiau toje vietoje dalį horizonto dengė iškilę pastatai. Kai grįžome namo, pro langą jau tegalėjome matyti keletą balionų. Taigi šio reginio detalės skiriasi priklausomai nuo vietos, iš kurios buvo stebimas įvykis. O pats įvykis tikrai vyko: per šventės atidarymą skraidė oro balionai. Panašiai ir su prisikėlimo istorija, aprašyta keturiose evangelijose. Kai kurios detalės skiriasi, nes įvykį aprašo skirtingi žmonės turėdami omeny skirtingą skaitytoją, tačiau tuo pagrindu neigti patį įvykį būtų neteisinga. Skirtumai tik patvirtina evangelijų autentiškumą ir paneigia vėlesnės falsifikacijos teoriją.
Trečia, jeigu prisikėlimo faktas buvo sufalsifikuotas, kodėl jo „kūrėjai“ prisikėlimo liudininkėmis pasitelkė moteris? Judėjiškoje, kaip beje ir helenistinėje kultūroje, moterų liudijimui nebuvo teikiama didelės reikšmės. Jeigu istorija buvo vėliau cenzūruojama, autoriai būtų „pataisę“ tokį neapsižiūrėjimą.
Ketvirtas mitas. Prisikėlimo istorija buvo visuotinė haliucinacija
Nors ši versija skamba itin naiviai, visgi ne vienas jos laikosi ir teigia, jog tai paaiškina Kristaus pasirodymus po jo nukryžiavimo. Kuo problemiškas šis požiūris?
Pirma, jeigu mokinių liudijimai apie prisikėlusį Jėzų kilo iš haliucinacijų, kodėl tie, kurie jų klausėsi taip lengvai patikėdavo? Po pirmojo Petro pamokslo įtikėjo apie tris tūkstančius žmonių (Apd 2,41). Kaip paaiškinti tokį spartų bažnyčios augimą?
Dar labiau nepaaiškinamas yra tuščio kapo faktorius. Jeigu apaštalai matė haliucinacijas, kodėl jų priešininkai, aukštieji Jeruzalės kunigai, nepaneigė šių haliucinacijų paprasčiausiai parodydami mirusį Jėzaus kūną kape. Jei kapas nebūtų buvęs tuščias, aršieji judėjai iš karto būtų „išblaivę“ ne tik pačius apaštalus, bet ir jų pasekėjus.
Jeigu jau kalbame apie psichologinę mokinių būseną, negalime nepastebėti jų transformacijos. Iš bailių ir visiškai pasimetusių žmonių, praradusių visas viltis Jėzui mirus, jie virto drąsiais, sąmoningais ir blaiviais prisikėlimo liudytojais, pasiryžusiais guldyti galvas už liudijimo patikimumą. Ar nebūtų logiškiausia tokį pasikeitimą paaiškinti tuo, kad apaštalai įsitikino, jog Jėzus iš tiesų gyvas?
Penktas mitas. Rankraščiai, kurie aprašo prisikėlimą, nėra patikimi
Šios pozicijos šalininkų laikui einant vis mažėja. Jeigu XIX a. ši versija dar galėjo skambėti argumentuotai, tai šiandien tik nedaugelis ją pateikdami vis dar bando kelti nepasitikėjimą evangeliniais pasakojimais. Šis požiūris kvestionuoja rankraščių patikimumą ir teigia, jog dėl daugybės perrašinėjimų juose yra įsivėlę tiek daug klaidų – ir sąmoningų, ir nesąmoningų (pavyzdžiui, tokių kaip: raštininkas nenugirdo, kas jam buvo sakoma, rašė prie silpnos žvakių šviesos, turėjo sąmoningų motyvų iškreipti mintį ir pan.) – kad nebeįmanoma rimtai nagrinėti Naujojo Testamento turinį. Naujojo Testamento teksto kritika yra atskira mokslo disciplina, kurią, beje, patys krikščionys vysto ir tobulina. Todėl iš karto pasakysiu, jog moksliškai tyrinėti egzistuojančius Biblijos rankraščius nėra šventvagystė ar krikščioniškas tabu. Krikščionys sutinka, kad Naujasis Testamentas būtų vertinamas tais pačiais istoriniais ir moksliniais kriterijais kaip ir kiti senoviniai dokumentai. Jo patikimumui ar autentiškumui pagrįsti mes nereikalaujame kokios nors išskirtinės metodologijos. Be abejo, evangelijos yra daugiau nei tik istorinės knygos, tačiau ir ne mažiau.
Klausimas šiuo atveju būtų kitoks: ar teksto kritika patvirtina Šventojo Rašto autoritetą, ar paneigia? Kiekvienas atidžiau susipažinęs su teksto kritikos disciplina nesunkiai įsitikins, jog ji tik patvirtina Biblijos patikimumą, o ne paneigia. Ypač paskutinių archeologinių atradimų kontekste ši disciplina tampa neginčijamu Šventojo Rašto patikimumo garantu. Pavyzdžiui, tarp 1947 m. Kumrano olose atrastų rankraščių buvo ir Izaijo pranašystės rankraštis, datuojamas maždaug 250 metų iki Kristaus. Tai sukėlė ypatingą mokslininkų susidomėjimą, nes iki tol egzistavęs seniausias šios knygos rankraštis buvo datuojamas 980 m. po Kristaus. Palyginus šias dvi kopijas, laiko atžvilgiu viena nuo kitos nutolusias per dvylika amžių, paaiškėjo, kad jos yra beveik identiškos!
Naujojo Testamento originalų padėtis dar kur kas geresnė. Iš viso yra atrasta per penkis tūkstančius originalių kopijų, kurių anksčiausios priskiriamos jau II a. pradžiai. Joks kitas istorinis dokumentas, siekiantis tuos laikus, neturi tokio didelio skaičiaus manuskriptų, taip pat ir tokio trumpo chronologinio nuotolio nuo pačių aprašomų įvykių. Jau vien dėl šių dviejų faktų Naujasis Testamentas yra patikimesnis už, tarkim, Aristotelio, Senekos, ar Marko Aurelijaus raštus. Jei negalime pasitikėti Naujuoju Testamentu, tuomet apskritai negalime remtis jokia istorine patirtimi, užfiksuota senoviniuose raštuose.
Peržvelgę penkis mitus, kurių mintys ir šiandien neretai pateikiamos kaip Kristaus prisikėlimą neigiantys argumentai, matome, kad nei vienas iš jų nėra iki galo pagrįstas. Nei viena šių versijų nepaneigia jog, Jėzaus prisikėlimas yra istorinis faktas. Todėl, jei liudydami Kristų susiduriame su skeptiškai ar ateistiškai nusistačiusiais žmonėmis, neturėtume jaustis nejaukiai ar juos kaltinti. Mūsų uždavinys – parodyti, jog evangeliniai pasakojimai nėra iracionalūs. Jiems netrūksta logikos, nors netrūksta ir paradoksų! Jėzaus prisikėlimo stebuklas nėra alogiškas. Tai Kristaus mokymo tęsinys apie patį save. Anot apaštalo Pauliaus, būtent prisikėlimas iš numirusių pristato Jėzų galingu Dievo Sūnumi (Rom 1,1). Prisikėlimo stebuklas yra didžiausias Jėzaus dieviškumo įrodymas. O tai, kad šis įvykis yra toks neįtikėtinas ir taip stulbinantis, patvirtina ir Luko pasakojama istorija, pabrėžianti, jog net artimiausiems Jėzaus mokiniams prireikė keturiasdešimt dienų, kad įsitikintų, kad jų Mokytojas ir Viešpats iš tiesų yra gyvas.
[1] Profesorius Haroldas A. Netlandas dėsto Tarptautiniame Trejybės Universitete, JAV, nors didžiąją savo gyvenimo dalį yra praleidęs Japonijoje. Jis yra laikomas vienu didžiausių Rytų religijotyros ekspertų. Jo knyga Encountering Religious Pluralism yra bene vienintelis autoritetingas bandymas patyrinėti religinio pliuralizmo idėją per krikščionišką-teistinę prizmę.
[2] Teologijoje šis terminas taikomas Mato, Morkaus ir Luko evangelijoms. Žodis kyla iš graikų kalbos ir reiškia „matymą drauge“, „apibendrinimą“.
[3] Jamesas Boswellas – žymaus XVIII a. anglų kritiko, eseisto, poeto Samuelio Džonsono biografas. Boswellas laikomas vienu iš garsiausių dienoraščio žanro rašytojų.
[4] Cituojama iš: C. Stephen Evans, „Why Blieve?“ Inter-Varsity Press, 1996, 71.
[5] Ten pat, 78.
Ištrauka iš: Giedrius Saulytis, Papiktinimas ir kvailystė, Vilnius, Tikėjimo žodis, 2008, p. 125-133.