Pažinkime Šventąją Dvasią

Ką tik praėjusios Sekminės primena, kaip Šventoji Dvasia buvo išlieta pirmiesiems Kristaus mokiniams. Daugiausia apie Šventąją Dvasią sužinome iš Jono raštų. Jis vienintelis iš evangelistų užrašė tai, ką prieš savo kančią Jėzus kalbėjo apie trečiąjį Trejybės asmenį ir jo veikimą. Atrinkau šias ištraukas su komentarais. Skaitykime, gilinkimės, pažinkime Šventąją Dvasią.

14 skyrius

¹⁵ Jeigu mylite mane, laikysitės mano priesakų. ¹⁶ Aš paprašysiu Tėvo, ir jis duos jums kitą Patarėją^a, kad būtų su jumis per amžius, – ¹⁷ tiesos Dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra su jumis ir bus jumyse.

¹⁸ Nepaliksiu jūsų našlaičiais, ateisiu pas jus. ¹⁹ Dar šiek tiek, ir pasaulis manęs nebematys, o jūs matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. ²⁰ Tą dieną jūs suprasite, kad aš – savo Tėve, jūs – manyje, ir aš – jumyse. ²¹ Kas turi mano priesakus ir jų laikosi, tas mane myli. O kas mane myli, bus mylimas mano Tėvo, ir aš jį mylėsiu ir jam pasirodysiu.“

²² Judas, ne Iskarijõtas, jo klausia: „Viešpatie, kaip čia yra, kad ketini pasirodyti mums, o ne pasauliui?“ ²³ Jėzus jam atsako: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir įsikursime. ²⁴ Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, yra ne mano, bet mane siuntusio Tėvo.

²⁵ Tai jums pasakiau, būdamas pas jus, ²⁶ o Patarėjas, – Šventoji Dvasia, kurią Tėvas atsiųs mano vardu, – jis išmokys jus visko ir primins visa, ką [aš] esu jums kalbėjęs.

²⁷ Palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ir duodu jums ne taip^b, kaip duoda pasaulis. Tegu nesielvartauja ir nebūgštauja jūsų širdys! ²⁸ Girdėjote, kad esu jums kalbėjęs: aš išeinu, bet ateisiu pas jus. Jeigu mane mylėtumėte, džiaugtumėtės, kad keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane yra didesnis. ²⁹ Jau dabar, prieš įvykstant, pasakiau jums, kad, kai bus jau įvykę, tikėtumėte. ³⁰ Nebeilgai kalbėsiu jums, nes ateina šio pasaulio valdovas. Man jis neturi galios, ³¹ tačiau pasaulis turi žinoti, kad aš myliu Tėvą ir darau tai, ką Tėvas man yra prisakęs.

 ^a14, 16 kitą Patarėją : dktv. paraklētos NT randamas tik Jono raštuose – 4 kartus evangelijoje (14, 16.26; 15, 26; 16, 7) ir vieną kartą laiške (1 Jn 2, 1). Pastebėtina, kad šio žodžio nėra ir LXX (išskyrus Job 16, 2, bet tik kai kuriuose rankraščiuose). Tai paaiškina, kodėl tarp Jono raštų tyrėjų vyksta aštri polemika dėl to, ką paraklētos reiškė Jonui ir pirmiesiems jo evangelijos skaitytojams. Žodynai paprastai pateikia tokias paraklētos reikšmes: padėjėjas, patarėjas, užtarėjas, gynėjas, guodėjas. Maždaug nuo IV a. pr. Kr. žodis vartojamas apibūdinant asmenį, pakviestą suteikti pagalbos, ypač teisme, pvz., Filonas Aleksandrietis (Prieš Flaką, 13, 2; 22, 4; 151, 5; 181, 3). Lotyniškai rašę Bažnyčios tėvai dažniausiai jį verčia kaip advocatus. Pastarąjį žodį Jeronimas pavartoja tik 1 Jn 2, 1, bet evangelijoje jo neverčia, o pateikia lotynišką transkripciją – paracletus. Dktv. paraklētos kyla iš vksm. parakaleō – drąsinti, stiprinti, guosti, raminti, linksminti; taip pat prašyti, maldauti. Gr. bendrašaknis dktv. paraklēsis – padrąsinimas, paraginimas, paguoda. Tai paaiškintų, kodėl lietuviškos Biblijos vertėjai paraklētos versdavo taip: Linksmintojas (Bretkūnas), Palinksmintojas (Kvantas, Bytneris, Giedraitis), Ramintojas (Chylinskis, Skvireckas), Padėjėjas (Jurėnas), Globėjas (Kavaliauskas), Guodėjas (Burbulio red.). Turint omenyje, kad paraklētos (1 Jn 2, 1 taikomas Jėzui) nedvejotinai verstinas kaip užtarėjas, ir siekiant nuoseklumo, pasirinkta paraklētos Jn evangelijoje versti liet. bendrašakniu dktv. patarėjas. Šv. Dvasia yra ir Tiesos Dvasia (14, 17), todėl, atlikdama Patarėjo funkcijas, moko, liudija ir primena, ko Jėzus mokė (14, 26; 15, 26). Aptariamoje eilutėje pastebėtina ir tai, kad atėjusi į tikinčiųjų gyvenimą Šv. Dvasia jų niekada nebepalieka.

 ^b14, 27 duodu jums ne taip: toliau pabrėžiama Šv. Dvasios reikšmė. Kristaus ramybė į širdį ateina tik per Šv. Dvasią, ir niekaip kitaip.

15 skyrius

²⁶ Kai ateis Patarėjas, kurį aš jums atsiųsiu nuo Tėvo, tiesos Dvasia^c, kuri išeina iš Tėvo, jis liudys apie mane. ²⁷ Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios esate su manimi.

 ^c15, 26 tiesos Dvasia: Šv. Dvasią Jonas apibūdina ne tik kaip Patarėją (žr. 14, 16 paaišk.), bet ir kaip tiesos Dvasią (14, 17; 16, 13; 1 Jn 4, 6). Šis žodžių junginys randamas judaistiniuose I a. šaltiniuose, pvz., Kumrano rankraščiuose: „Jis paskyrė žmogui dvi dvasias, kad gyventų su jomis iki savo aplankymo meto – tai tiesos dvasia ir klaidingumo dvasia. Tiesa kyla iš šviesos šaltinio, o klaidingumas – iš tamsos šaltinio. Šviesos kunigaikščio valdžioje – visi teisumo sūnūs, jie vaikšto šviesos keliais. O paklydę sūnūs yra Tamsos angelo rankoje, jie vaikšto tamsos keliais“ (1 QS 3, 16–21). Evangelijoje tokia ar panaši priešprieša nedaroma, tačiau 1 Jn 4, 6 kalbama apie tiesos ir klaidos / paklydimo dvasią. Tad tikėtina, kad Jonas skolinasi sąvokas iš judaizmo (nors ne visi tyrėjai su tuo sutinka). Kad ir kaip būtų, Jn evangelijoje visų pirma Jėzus yra tiesa (14, 16; 18, 37–38), po to Šv. Dvasia pavadinama tiesos Dvasia, kuri primena mokiniams Jėzaus žodžius ir veda į tiesos pilnatvę (14, 26; 16, 13).

16 skyrius

⁶ Liūdesys užtvindė jūsų širdis dėl to, ką jums kalbėjau. ⁷ Bet aš jums tiesą sakau: jums geriau, kad aš išeičiau, nes jeigu neišeisiu, Patarėjas pas jus neateis. O jeigu išeisiu, jį jums atsiųsiu. ⁸ Atėjęs jis atskleis pasauliui tiesą apie nuodėmę, apie teisumą ir apie teismą^d: ⁹ apie nuodėmę – kad jie manęs netiki; ¹⁰ apie teisumą – kad aš keliauju pas Tėvą ir jūs manęs neberegėsite; ¹¹ apie teismą – kad šio pasaulio valdovas yra nuteistas.

¹² Dar daug ką turiu jums pasakyti, tačiau dabar jūs negalite pakelti. ¹³ Kai ateis toji tiesos Dvasia, ji ves jus į visą tiesą^e. Ji kalbės ne nuo savęs, bet tai, ką bus išgirdusi, ir paskelbs, kas vyks ateityje. ¹⁴ Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums paskelbs. ¹⁵ Visa, ką turi Tėvas, yra mano. Todėl pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.

 ^d16, 8 atskleis pasauliui tiesą apie nuodėmę, apie teisumą ir apie teismą: semantinis vksm. elenchō reikšmių laukas platus: gėdinti, barti, apklausti, išbandyti, įrodyti, įtikinti, paneigti, atskleisti, pataisyti. NT žodis iš viso pavartotas 17 kartų ir, atsižvelgiant į kontekstą, verčiamas skirtingai (plg. Mt 18, 15; Lk 3, 19; Ef 5, 11; 2 Tim 4, 2; Tit 1, 9). Jn evangelijoje elenchō pavartotas dar 2 kartus: vienu atveju jis verčiamas atskleisti: „Neina į šviesą, idant nebūtų atskleisti jo darbai“ (Jn 3, 20); kitu – apkaltinti: „Kas iš jūsų apkaltins mane padarius nuodėmę?“ (Jn 8, 46). Aptariamoje eilutėje elenchō vėl verčiamas atskleisti. Tyrėjų požiūriai dėl žodžio reikšmės šioje vietoje išsiskiria: (1) Šv. Dvasia apkaltins pasaulį dėl nuodėmės, teisumo ir teismo. Kad žmogus gali būti Šv. Dvasios apkaltintas, sugėdintas dėl padarytos nuodėmės ir kviečiamas atgailauti, suprantama. Tačiau kaip jis bus apkaltintas dėl teisumo? Kai kas mėgina spręsti šį keblumą, aiškindami, kad apkaltins dėl klaidingo, fariziejiško, t. y. nuosavo teisumo. Tačiau kaip tai siejasi su tuo, kas minima toliau – kad Jėzus eina pas Tėvą (16, 9) – jau visai neaišku. (2) Šv. Dvasia atskleis pasauliui, kad jis klysta dėl nuodėmės, teisumo ir teismo. Šis požiūris neišvengia pirmojo prieštaravimų, be to, nuodėmę, teisumą ir teismą suabstraktina – nepalieka vietos asmeninės kaltės jausmui už padarytas nuodėmes. (3) Šv. Dvasia įtikins pasaulį dėl nuodėmės, teisumo ir teismo. (4) Mūsų nuomone, abi elenchō reikšmės (plg. 3, 20; 8, 46) šioje vietoje turėtų būti sujungtos: Šv. Dvasia apkaltina pasaulio žmones dėl jų padarytų nuodėmių, iš kurių didžiausia yra netikėjimas (16, 9); tačiau taip pat Šv. Dvasia atskleidžia, kad tikintiesiems Jėzus dovanoja teisumą (plg. Rom 3, 22–25). Tolesnė mintis – Jėzus keliauja pas Tėvą (16, 10) ir taip įvykdo amžinąjį atpirkimą (plg. Hbr 9, 12) – patvirtina, kad čia turimas omenyje ne susikurtas nuosavas, o per Kristų dovanojamas teisumas. Taip pat Šv. Dvasia atskleidžia, kad Kristaus mirtis ir prisikėlimas pakirto viso blogio šaknį – „pasaulio valdovas yra nuteistas“ (16, 11).

 ^e16, 13 ves jus į visą tiesą: vksm. hodēgeō – vesti, bet ir mokyti, duoti patarimus (pvz. Apd 8, 31); tad sakinį galime versti: ji išmokys jus visos tiesos.

Gal bus įdomu perskaityti ir Įvadą į Evangeliją pagal Joną, taip pat Evangelijos pagal Joną Prologą su komentarais.

Jono raštus galite įsigyti čia.