Tiesos siekimas

Tiesos siekimas

Dvasia gera ir tauri tol, kol ji paklūsta tiesai: kai tik ji tiesą išduoda, kai atsisako ją gerbti, kai pradeda parsidavinėti ir bet kam lenktis, ji pasidaro potenciali velnio išmonė, daug blogesnė už gyvulišką, instinktyvų brutalumą, kuris vis dar turi dalelę gamtinio nekaltumo. Hermann Hesse, Stiklo karoliukų žaidimas

Savo paskutiniame romane Hesse tiesos siekimą įvardina kaip aukščiausią tikėjimo teiginį. Griežtai ugdytas pagal krikščioniškus principus, studijavęs evangeliškoje seminarijoje, vėliau žavėjęsis Rytų dvasingumu bei Karlo Jungo pasąmonės psichologijos idėjomis, Hesse viduje visgi išlieka krikščionis ir savo literatūriniuose ieškojimuose paliečia esminius tikėjimo klausimus. Vienas iš jų – žmogaus sąžinės ir tiesos santykis, nepriklausantis nuo formalaus konfesinio susietumo.

Jau antikos mąstytojai suprato, kad sielai būdingas tiesos siekimas. Atmesdamas Protagoro įsitikinimą, jog žmogus yra visų dalykų, tiek esančių, tiek neegzistuojančių, egzistencijos matas, Platonas tiesos šaltinį regi amžiname idėjų pasaulyje. Iš jo ateina tai, kas teisinga, gera ir gražu, o žmogus savo noetinėmis galiomis gali tai išvysti ir perimti. Graikiškas žodis alētheiatiesa, nepaslėptis paraidžiui reikštų tai, kas regima, akivaizdu, neuždengta. Sokratas Valstybėje teigia, jog nei vienas nenori apgauti bei suklaidinti savo sielos tikrovės atžvilgiu ir likti nemokša, persisunkusiu melu. Pasak jo, melo nekenčia ne tik dievai, bet ir žmonės, o tiesą reikia branginti labiau nei bet kurį žmogų. Vėliau, remdamasis šiais teiginiais, Augustinas, tiesą apibūdins kaip pamatiniu tikrovės principu.

Hebrajai, kita vertus, tiesą siejo su tuo, kas tvirta, patikima, stabilu (hbr. ĕmĕt). Pastebėtina, jog tiesa ir ištikimybė hebrajų kalboje yra bendrašakniai žodžiai. Senajame Testamente Jahvė neretai palyginamas su uola ir tvirtove. Nuolatos besikeičiančiame pasaulyje Dievas yra nepajudinamas pamatas, vienintelė tiesa, kurioje priebėgą atranda Dievu pasitikintys ir jį garbinantys. Tačiau jie patys taip pat yra pašaukti atspindėti tiesą. Tai suprasdamas psalmininkas meldžia, kad Dievas nuplautų kaltę ir apvalytų jo nuodėmės: „Tu [Dieve] mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties (Ps 51, 2.6).

Akivaizdu, kad žydams tiesa turi asmeninį dorovinį aspektą. Graikai tiesą pažino intelektu, o žydai – širdimi. Vieniems tiesa asocijavosi su idėjomis ir faktine jų išraiška, o kitiems – su asmenimis, kuriais galima kliautis. Naujasis Testamentas apjungia tiek hebrajiškas, tiek graikiškas tiesos reikšmes. Tiesa siejama su asmeniu – Jėzumi Kristumi, tačiau taip pat su tikrove, kuri priešinga netikrai paklaidinančiai egzistencijai. Helenistinis poliarumas – tiesa kaip melo, o tiesos žodis kaip klaidžiamokslio priešingybė – yra būdingas praktiškai visiems Naujojo Testamento autoriams, bet labiausiai Jonui ir Pauliui.

Jono tekstynas tiesą visų pirma įasmenina kaip Jėzų Kristų. Kiekvienas, skaitęs Jono evangeliją, prisimena Jėzaus žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Evangelijos įžangoje sužinome, kad Mozė buvo Įstatymo davėjas, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų (Jn 1, 17). Jėzaus gyvenimas tarsi sklidina vyno taurė buvo pertekęs malonės ir tiesos (Jn 1, 14). Nors apaštalas Paulius nebuvo susipažinęs su Jono raštais, parašytais vėliau, tačiau jis taip pat tvirtina, jog „tiesa yra Jėzuje“ (Ef 4,21). Paulius tiesą laiko viena esminių naujojo žmogaus savybių (Ef 4, 24) ir palygina ją su tiesos diržu, ant kurio romėnų kareiviai tvirtindavo visus kitus ginklus, tuo pasakydamas, jog be tiesos stoti į dvasinę kovą nėra prasmės (Ef 6, 14). Čia turime pridurti, kad Šventąją Dvasią Jonas taip pat vadina tiesa (1 Jn 5, 6) arba dar dažniau – tiesiog tiesos Dvasia, kuri tarsi gidas veda tikinčiuosius į visas slapčiausias tiesos vietas (Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13). Taigi, jei tiesą pavaizduotume geometriškai, ji nebūtų taškas aukščiausioje skalės vietoje. Greičiau ją galėtume prilyginti didelei sferai, kurią reikia įsisavinti.

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į gan plačiai paplitusią nuomonę, esą krikščionys pažįsta tiesą. Jei turima omeny tai, kad patikėję Jėzumi Kristumi, patikime tiesa, kuri yra jame, arba tai, kad Šventoji Dvasia apreiškia atskirus tiesos fragmentus, taip ugdydama mus, tame nematau nieko klaidinančio. Tačiau, jei galvojama, jog tikėjimas sykiu atvėrė visą tiesą, tuomet daroma nepataisoma klaida. Tiesos pažinimo negalime prilyginti vienkartiniam aktui, greičiau tai nuolatinis siekimas, kurį tikintieji Jėzumi Kristumi turi nuolat puoselėti.

Jau minėjome, kad šis siekis būdingas kiekvienam žmogui. O krikščioniui tiesa turėtų ypatingai rūpėti. Deja, atsitinka priešingai. Tiesos pažinimo siekimas apleidžiamas, o pasitenkinama paviršiniu, klišėmis paremtu tikėjimu. Toks santykis į Dievą, kai tiesos nebeieškoma, manant, jog ji jau atrasta, o dabar reikia atlikti įvairias prievoles Dievui, pavyzdžiui, skaityti Raštą, melstis, evangelizuoti ir reguliariai lankyti pamaldas, tampa slegiančia rutina. Ši veikla per se nėra bloga, tačiau prasminga ir tikra ji tik tuomet, kai ją nuolat lydi nepažintos tiesos ieškojimas. Jį be kita ko žadina ir dvejonės bei atsakymų nesulaukiantys klausimai, kurie kyla regint „teisingai“ tikinčių prisitaikėliškumą, aklą angažavimąsi, įstatymiškumą, veidmainystę, nepakantumą ir atjautos, supratimo bei meilės stoką.

Paradoksalu, bet dažnai nereligingam žmogui tiesa pasidaro svarbesnė nei tikinčiajam. Vienas jos ieško, o kitas įsivaizduoja ją turįs. „Kas ieško, suranda,“ sako Jėzus (Mt 7, 8). O Paulius paliečia kitą pusę: „kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti“ (1 Kor 8, 2). Istoriškai ši situacija yra ne kartą susiklosčiusi, bet archetipiniu pavyzdžiu galėtume laikyti žydų santykį į pagonis, kaip neišmanančius Dievo žodžio, paklydusius, menkesnius ir Dievo atstumtus. Tačiau būtent pastarieji buvo pribrendę ir atviri Evangelijos tiesai, o išrinktoji Dievo tauta ja pasipiktino ir Jėzų atstūmė. Pasipūtimas bei savireferentinė dvasinė didystė yra labai gajūs ir tarp krikščionių.

Pretenzija į visą tiesą ir iš jos kylantis įsitikinimas savo pranašumu yra atstumiantis ir klaidingas. Iš dalies galima suprasti, kodėl Friedrichas Nietzsche taip negailestingai kritikavo savo dienų krikščionybę. Apatiškas sielos vegetavimas, išoriškai pridengtas dogmomis, yra mąstymo nelaisvės ir tiesos nevertinimo ženklas. Jis iššaukia protestą bei maištą. Ir pagrįstai. Maištaujantis taip elgiasi dėl to, kad po išoriniu religingumu įžvelgia paslėptą melą, su kuriuo negali taikstytis.

Religinis konformizmas tokį maištą priima kaip užsispyrusį nepaklusnumą, metantį iššūkį tiesai, užsidaro ir pasipiktina. Konformistas įtikina save, kad tiesa yra tai, ir tiktai tai, ko moko jo religija ar konfesija. Islamiškas fundamentalizmas bene geriausiai atspindi šią dvasią, tačiau ir krikščionybėje jo apstu. Tik fizinį smurtą čia pakeičia psichologinis. Tikintieji yra rafinuotai gąsdinami prakeiksmais ir atskirtimi ne tik nuo bendruomenės, bet ir nuo Dievo. Religinis ir konfesinis fundamentalizmas yra netolerantiškas ir atsisako dalyvauti dialoge, siekiančiame atrasti tiesą. Jis tai vertina kaip pavojų savo siaurai dogmatikai ir, negebėdamas išgirsti kito nuomonės, aklai puola į kovą. Hansas Georgas Gadameris taikliai apibūdina karingąjį tiesos gynėją: „nėra nepakantesnio už tą, kuris nori įrodyti, jog tai, ką jis sako, tikrai yra tiesa.“

Beje, Gadameris šią tezę taiko mokslininkui, pastebėdamas, jog Nietzschės skepsis buvo nukreiptas ne tik prieš krikščionybę, bet ir prieš mokslą. Jo nuomone Nietzsche buvo teisus, teigdamas, jog mokslas yra toks pat netolerantiškas kaip ir fanatikas. Gadameris taikliai pastebi, jog mokslas ignoruoja daugybę klausimų ir net daugiau – neleidžia jų kelti ir diskredituoja kaip beprasmius. Todėl negalime mokslo laikyti paskutine tiesos instancija ir vieninteliu tiesos nešėju. Iš tikrųjų postmoderni mokslo kritika nesumenkina mokslo kaip tokio, bet apnuogina mokslininko subjektyvumą ir atkreipia dėmesį į metodinio tyrimo ribas. Paradoksalu, bet apibūdinimai, kuriuos Gadameris taiko mokslui, lygiai taip pat tinka ir fundamentalistiniam religingumui. Abiems prasmę turi tik tai, kas atitinka jų pačių metodą / doktriną, ieškant tiesos ir ją tikrinant. Aš sakyčiau, kad Nietzsche kovojo ne tiek su krikščionybe ir mokslu, kiek su nepajudinama absoliutaus tiesos turėjimo prezumpcija.

Negalime Dievo žodžio redukuoti iki „teisingų“ atsakymų visais klausimais suvestinės. Taip pat Biblija nėra filosofiškai pagrįstų tezių rinkinys. Skirtingi Šventraščio žanrai, kaip antai kronikos ir poetinės giesmės, patarlės ir raudos, evangeliniai naratyvai ir parabolės, praktiniai pamokymai ir apokaliptinės vizijos, atskleidžia, jog tiesa slypi daugialypiškume ir atsiskleidžia įvairiopai. Jėzų kaip tiesą apreiškia ne vienas evangelinis pasakojimas, bet keturi, ir papasakoti skirtingai. Lygiai ir apaštalų laiškai paliečia skirtingas tiesos puses, taip kad gali pasirodyti, jog jie vienas kitam prieštarauja (turiu omeny Pauliaus laiškus Romiečiams ir Galatams bei Jokūbo laišką).

Ganytojo ir mokytojo uždavinys – padėti krikščionims pažinti tiesą, o ne juos įdoktrinuoti. Biblinių doktrinų kaip skirtingų tiesos aspektų mokymas esmiškai skiriasi nuo įdoktrinavimo. Pastarasis uždaro ir įbaugina, visuomet suranda daug priešų, turinčių kitokį, suprask, klaidingą požiūrį. Geras mokytojas yra saugus. Turėdamas tvirtus ir ilgai brandintus įsitikinimus, jis yra gabus įsiklausyti ir į kitą nuomonę, ją pasverti ir net pasimokyti, užpildyti savo pažinimo spragas. Mokydamas kitus jis siekia praplėsti akiratį ir taip žadina tiesos alkį. Tiesa išlaisvina, o dogmos – pavergia. Nemažai apie tai mąstęs Albertas Schweitzeris nukalė auksinį dogmos tironijos terminą.

Tiesos trupinius krikščionys turi nuolatos rinkti, kaip Mozės karta maną dykumoje. Dvasiniu maistu apsirūpinti į priekį neįmanoma. Net dangiškoje manoje, jei ji konservuojama, pradeda veistis kirminai, ir ji ima dvokti (Iš 16, 19-20). Virstanti dogmomis tiesa nuo melo neapsaugo. O Kristus kaip gyva tiesa, ieškoma kasdien, atveria gyvenimo pilnatvę. Prisiminkime jo paties nurodytą seką – kelias, tiesa ir tuomet gyvenimas.

Pasak Pauliaus, žmonijos egzistencijos pabaigoje gelbės tik meilė tiesai. O jos neieškantys pasiklys apgaulėje, patikės melu ir mėgausis neteisybe (2 Tes 2, 8-15). Soteriologinis tiesos charakteris iš dalies yra įžvelgiamas per visą žmonijos ir taip pat Bažnyčios istoriją, o ypač eschatologinę civilizacijos baigtį primenančiais tarpsniais. Nacistinės Vokietijos pašonėje, Šveicarijoje gyvenęs ir kūręs Hesse, kitomis priemonėmis nei Dietrichas Bonhoefferis ar Karlas Bartas, tačiau nemažiau atkakliai kovojo už tiesą (jo darbų publikacijos Vokietijoje buvo uždraustos). Regėdamas, kaip Bažnyčia, rūpindamasi savo saugumu ir išlikimu hitlerinėje Vokietijoje, iškeičia Kristų į melu grįstą ideologiją, drąsino tiesos ieškotojus nugalėti baimę ir, jei prireiks, sumokėti didžiausią kainą:

Bailys tas, kuris vengia vargų, aukų ir pavojų, gresiančių jo tautai. Tačiau ne mažesnis bailys ir išdavikas yra tas, kuris dėl materialinių interesų išduoda dvasinio gyvenimo principus, kuris, pavyzdžiui, yra nusistatęs palikti valdžiai spręsti, kiek bus dukart du! Tiesos meilę, intelektualinį padorumą, ištikimybę dvasios dėsniams ir metodams aukoti kokiems nors kitiems – net ir tėvynės – interesams yra išdavystė. O jeigu interesų ir lozungų kovoje atsiranda pavojus, kad tiesa gali būti taip pat nuvertinta, sudarkyta ir išprievartauta kaip pavienis žmogus, kaip kalba, kaip menas, kaip visa, kas organiška ir meniškai išpuoselėta, tada mūsų vienintelė pareiga yra priešintis ir gelbėti tiesą, tiksliau, tiesos siekimą, kaip aukščiausią savo tikėjimo teiginį.

Publikuota bernardinai.lt

8 komentarai apie “Tiesos siekimas

  1. Gediminas

    Iš tiesų, klausimai, kuriuos keliu, veda šiuo keliu. Bet koks, vykęs ar ne, bus šis kelias, štai kas svarbu. Ne mažiau svarbu. Platonas yra rašęs: ,,gražūs dalykai yra sunkūs”. Kitur – ,,ne kaip nori, bet kaip gali”. Tad dar neaišku, kaip išsiplėtos manieji klausimai atsakymų pavidalu bei kokios bus išvados. Bet man tai yra svarbu bei rūpi – būtent Biblijos bei filososofijos santykis bei tiesa, kurios link šis santykis veda.

    Bičiulystė yra įstabus dalykas. Galima jusliškai žmogaus nematyti, bet patirti giluminį sielos ir dvasios bendrumą su juo. Tai yra nuostabu! Šitai rašau apie tave, Giedriau.

    Atsakyti
  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Gediminai, pritariu, kad Dievo kaip Kūrėjo paveikslas padeda atrasti bendrą žemę hebrajiškam ir helestiniam kosmoso supratimui. Tai gerai suprato Bažnyčios tėvai, ypač Augustinas, kuris tikrovę siekė apibūdinti, remdamasis Raštu ir Plotinu (žr. “Apie Vienį ir Gėrį”) bei kitais graikų mąstytojais. Prielaida, jog išminties, Logoso sėklos yra išbarstytos, neapsiribojant geografinėmis ir tautinėmis apibrėžtimis, ir vystė patristinę teologiją. Apie tai, rodos, esame šiek tiek kalbėję, kai buvau užsiminęs apie Justino Kankinio požiūrį.

    Šiandien, kita vertus, Dievo Kūrėjo paveikslas apmąstomas kur kas mažiau nei Dievo Atpirkėjo. O kai svarstyklės nelygios, tuomet neišvengiami kraštutinumai. Pauliaus laiškuose dermė tarp kosminio Kristaus ir save paaukojusio už mūsų nuodėmes Atpirkėjo yra labai aiški (žr. Ef, Kol). Gal net nuo Reformacijos laikų, tačiau tikrai nuo Pietizmo bei Didžiųjų Amerikos prabudimų kosminis Kristus po mažu užtemsta, palikdamas šviesti tik Kristų Gelbėtoją.

    Tad pritariu, jog Dievo Kūrėjo kontempliavimas padėtų geriau pažintį būtį. Klausimai, kuriuos keli jau veda šiuo keliu.

    Atsakyti
  3. Gediminas

    Ačiū, Giedriau, už tekstą. Su daug kuo sutinku. Kiek žinau, tiesos tema tau yra labai svarbi, nes ir anksčiau apie tai esi rašęs. Iš tiesų, man, tiek tiesa, tiek Dievas yra klausimas ar spręstina prolema, į kuriuos ieškau atsakymo visą gyvenimą. Man būdingos abi prieigos prie tiesos – tiek filosofinė, tiek ir biblinė. Turėjau sunkumų su kai kuriais krikščionimis, nes, man atrodė, kad tiesa ar Dievas kaip klausimas juos verčia jaustis nejaukiai ir iš to nejaukumo tiesiog išpyškinami atsakymai. O tie atsakymai – tai ne jų gyvenimo kelio bei mus supančios tikrovės apmąstymas, o išmoktos ar per pamokslus, ar per žmogiškojo autoriteto žodžius mintys bei mechaniškas jų ištarimas. Pastaruoju metu nemenkai mąstau apie Dievą kaip kūrėją ir pasaulį kaip tikrovę. Čia galbūt galėtų būti tiesiamas tiltas tarp filosofijos ir Biblijos, nes Antikos filosofams rūpėjo apmąstyti kosmosą kaip visumą, o Biblijos pradžia nurodo į Dievą kaip visatos šaltinį bei sukurto pasaulio grožį. Be to, manau, jog tikėjimas taptų vien subjektyvia patirtimi, ne visada atsiremiančia į tikrovę, jei asmeninis santykis su Dievo artumu Kristuje tik ir pasiliktų konkretus asmeniškas santykis tarp individo ir Dievo taip išbraukiant visa kita iš akiračio. O juk Dievo kaip kūrėjo samprata suteikia fundamentalius pamatus jaustis arti būties bei klausti jos prasmės. Man nepavyksta geriau išreikšti šios manyje bręstančios minties, bet jei turėtum laiko, būčiau dėkingas už tavuosius pastebėjimus šia tema.

    Atsakyti
  4. Algimantas

    Labai dekingas uz straipsni,tokie straipsniai pakyleja ir padrasina ,siekti Tiesos
    Jos troksti .Tiesa padaro zmogu garbingu.Aciu Giedriui uz isamius ,gilius straipsnius

    Atsakyti
  5. Onutė

    Puikus straipsnis. Tačiau yra tik nuspėjama ( remiantis į žmonių elgesį, kalbas)tiesa. Ji negali būti tikra tiesa nes neapčiuopiama, tik nuspėjama ir dažnai tie kurie padaro niekšybę, sugalvoja priemones, kaip tai kruopščiai užmaskuoti. Taip ir paslepiami blogi darbai. Tokiu atveju tik laikui bėgant išryškėja tiesa, o kartais ta tiesa ir užkasama kape kartu su ją žinojusiu žmogumi. Tik Dievas iš savo gailestingumo ir malonė gali apreikšti mums tikrą tiesą. Nes Jis viską žino ir viską mato.

    Atsakyti
  6. Arunas

    Aciu, Giedriau, 👍nepamenu, kada buciau sitaip sustiprintas, paguostas ir viltingai padrasintas. Su broliska meile A.Arunas (Dublinas)

    Atsakyti

Komentuoti: Gediminas Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.