Temos Archyvai: Skaitome

Pasaulio širdis

Pasaulio širdis (II)

Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nugalėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs nekentėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, — viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiausios nakties.

Skaitykite toliau
Širdis smėlyje

Pasaulio širdis (I)

Siūlau susipažinti su Hanso Urso von Balthasaro, vieno iš XX a. krikščioniškos teologijos šulų, tekstu, neseniai išverstu į lietuvių kalbą. Teologinė Balthasaro mintis pasižymi giliomis estetinėmis Šventojo Rašto refleksijomis, vietomis primenančiomis Aurelijaus Augustino Išpažinimus. Tai ne sisteminės teologijos skaitiniai. Veikiau maldos dvasioje užrašyti apmąstymai, atskleidžiantys pasaulio triukšmo ir ramaus dieviškos širdies plakimo, žmogaus galios troškimo ir Dievo meilės kontrastus. [Dievo Žodis] norėjo nusileisti taip žemai, kad bet koks krytis ateityje būtų krytis į Jį, o kiekvienas kartėlio ir nevilties upeliukas nuo šiol tekėtų į pačioje apačioje esančią Jo bedugnę.

Skaitykite toliau

Pirmajam krikščioniškam laikraščiui pokario Lietuvoje – 30

1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Pirmąją suvažiavimo dieną pasirodė pirmasis laikraščio Tikėjimo žodis numeris. Laikraščio antraštė skelbė, kad tai „Lietuvos Krikščionių sąjungos leidinys prie LPS“. Tai, kad bendruomenė „Tikėjimo žodis“ gimė tą patį mėnesį kaip ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o per jo steigiamąjį suvažiavimą pasirodė pirmasis laikraščio tuo pačiu pavadinimu numeris, yra įstabi istorinė detalė, kuri, neturėtų pasimesti nei Lietuvos istoriografijoje, nei juo labiau išnykti iš istorinės Bažnyčios atminties.

Skaitykite toliau

Būti mylimuoju

Henri. J. M. Nouwen. Būti mylimuoju

Dar vienas tekstas, plėtojantis Dievo meilės temą, – ištrauka iš Henri Nouweno knygos Mylimojo gyvenimas. Jau esu rašęs, kad knyga paliko gilius įspaudus mano sieloje, sustiprino sunkiu metu ir suteikė jėgų pasitikėti Dievu. Žinia, kuria su savo bičiuliu, žurnalistu Fredu Bratmanu betarpiškai dalinasi Nouwenas, apreiškia esminį Dievo santykio į žmogų aspektą. Tik patirdami, jog esame mylimi ir kad tos meilės jokiu būdu negalime nusipelnyti, pradedame gyventi taip, kaip Dievas yra mums skyręs. Visiškai pritariu Nouwenui, kad buvimas mylimuoju išreiškia esminę žmogiškos egzistencijos tiesą.

Skaitykite toliau

Karališkos vestuvės

Karališkųjų vestuvių pamokslas

Princo Harry ir aktorės Meghan Markle vestuvės pažymėjo naujos eros pradžią karališkosios šeimos istorijoje. Pirmą kartą karališkosios šeimos narys veda juodaodės vergės palikuonę, be to sykį jau ištekėjusią ir išsiskyrusią. Pirmą kartą istorijoje Windsoro pilyje, Anglijos karalių vasaros rezidencijoje, vestuvių pokylyje giedojo juodaodžių choras, griežė juodaodis violončelininkas (Sheku Kanneh-Masonas) ir pamokslą sakė juodaodis pastorius (JAV episkopalinės bažnyčios vyskupas Michaelas Curry). Afroamerikiečių netrūko ir tarp garbingų svečių – šou verslo magnatė Opra Winfrey, tenisininkė Selena Williams, aktorius Idris Elba, na ir, aišku, jaunosios motina Doria Ragland. Rodos, neatsitiktinai ir šalia karalienės Elžbietos II automobilio galima buvo išvysti juodaodį liokajų!

Skaitykite toliau

Kryžiai

Skaitiniai Didžiajai savaitei

Gal atsitiktinumas, o gal Dievo Dvasia lėmė, kad šią savaitę perskaičiau retai skaitomą Šventojo Rašto ištrauką, kuri sujaudino širdį ir pažadino mintis iš snaudulio. Tekstas man pasirodė toks įtaigus, kad pamaniau, jog jis tikrai galėtų būti įtrauktas į Rašto skaitinius, skirtus Kristaus kančios apmąstymui Didįjį Penktadienį ir laukiant prisikėlimo jėgos Velykų rytą.

Skaitykite toliau

Vynmedis

Stasys Yla. Padaryk mus viena, Viešpatie

Iš miesto bibliotekos parsinešiau keletą knygų ir, pradėjęs skaityti Stasio Ylos knygą Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, buvau labai maloniai nustebintas lyriškų biblinių refleksijų ir poetiškų maldų. Manau, kad tai vienas iš nedaugelio lietuvių autorių plunksna taip vaizdingai ir nuoširdžiai bendravusių su Viešpačiu. Tikriausiai panašiai eiles rašė hebrajų dainiai, tik, skaitydami Psalmyno vertimus, mes jų poezijos nebegalime išgirsti. Kaip ten bebūtų, noriu pasidalinti vienu Ylos eilėraščiu-malda apie Bažnyčios vienybę, kuris giliai atliepia ir išsako tai, ką, regis, nešioju savo širdyje.

Skaitykite toliau

Tyla

Dievo tyla

Japonijoje Shusaku Endo išgarsino knygų serija „Geltonasis žmogus“ ir „Baltasis žmogus“ (1955). Už pastarąją knygą jam buvo suteikta Akutagavos premija, skiriama už geriausius literatūros kūrinius ir rašytojo gimtinėje ne mažiau garbinga nei, sakykime, Pulitzerio premija JAV. Jau ankstyvojoje Endo kūryboje ryškėja jo susidomėjimas teologiniais klausimais, o tiksliau krikščioniškos teologijos ir japoniško panteizmo-ateizmo sankirta, nagrinėta, beje, ir jo kritiniuose veikaluose, pavyzdžiui, Dievas ir dievai (1945). Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė istorinis romanas Tyla (1966), kuriame aprašyti nuožmūs krikščionių persekiojimai Japonijoje XVII a. ir gvildenami sunkūs tikėjimo ir išdavystės bei institucinės religijos ir religijos be institucijos klausimai.

Skaitykite toliau

Kalėjimo bokštas

Kalėjimo sargas

Neseniai brolis Arūnas interviu, pavadintame Atstumti ar apkabinti, keliais žodžiais perpasakojo vieną sceną iš Riko Džoinerio knygos Pašaukimas. Pasikėlęs šį primirštą tekstą, suvokiau, kad jis labai taikliai papildo mano paskutinių dviejų straipsnių tematiką bei komentaruose besiplėtojančią diskusiją. Pagalvojau, kad ši ištrauka sudomins ir mano bičiulius. Siūlau su ja susipažinti.

Skaitykite toliau

Šventoji Dvasia

Maldos į Šventąją Dvasią

Sekminių sekmadienį dalinausi savo mintimis apie Šventosios Dvasios reikšmę. Šį kartą siūlau pasiskaityti įvairių autorių maldų, kuriomis jie kreipėsi į Šventąją Dvasią, prašydami jos šventumo, išminties, tvirtybės, išgydymo bei kitų jos pasireiškimų tikinčiųjų gyvenime. Šios maldos sykiu padeda pažinti ir patį Trejybės trečiąjį Asmenį, kuris taip mums reikalingas ir taip dažnai apleidžiamas bei užgesinamas.

Skaitykite toliau

Reikia išbandymų norint pažinti save

Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 po Kr.) buvo apaštalo Pauliaus amžininkas. Nors Apaštalų darbų knygoje Lukas mums pasakoja apie Pauliaus ir kai kurių Epikūro pasekėjų bei stoikų disputą Atėnuose (Apd 17,16-20), jau Bažnyčios tėvai atkreipė dėmesį į Pauliaus ir Senekos etinių pamokymų panašumą bei tų pačių metaforų vartojimą. Nežiūrint to, kad Seneka nebuvo krikščionimi, Tertulijonas jam suteikė epitetą „dažnai vienas iš mūsų“, o Jeronimas pusantro amžiaus vėliau jį jau vadina „mūsų Seneka“.

Skaitykite toliau

Regimantas Tamošaitis. Vien tik zuikiai naktyje

Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys. Taip teigia Regimantas Tamošaitis, pristatydamas savo esė rinkinį „Vien tik zuikiai naktyje“. Iš tiesų knygoje keliami įvairūs egzistenciniai klausimai yra pažįstami kiekvienam, apmąstančiam gyvenimo ir savo būties prasmę. Atsisakydamas „žinančiojo“ vaidmens, Regimantas leidžia pačiam skaitytojui ieškoti atsakymų. Gyvenimiškos refleksijos, perteikiamos su subtilia ironija, yra taiklios ir gyvos. Rašytojo plunksna raižo ne popierių, o širdį, priversdama tai kvatotis susiėmus pilvą, tai susigraudinti. Regimantui svetimas moralizavimas, kuriam taip lengva pasiduoti, svarstant gyvenimo vertės klausimus. Žvelgdamas į žmogaus nuopuolį ir vargą, jis nestoja į teisėjo vietą. Juk pragaras, kaip ir dangus, visai šalia ir kiekvienas gali jame prasmegti arba į jį pakilti.

Skaitykite toliau

Tikėjimas

Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai susimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės apšviesti.

Skaitykite toliau

Č. H. Sperdženas. Kam skaičiuoti priešus?

Kasdieniai skaitiniai. Gegužės 24 d.

Vienu metu turėjau įprotį kasdien skaityti Čarlzo Hadano Sperdženo (Charles Haddon Spurgeon), bene vieno įtakingiausių XIX a. pamokslininkų Anglijoje, kiekvienai metų dienai skirtas inspiracines refleksijas. Iš tiesų šis neretai vadintas „pamokslininkų kunigaikštis“ biblinėse refleksijose apčiuopia aukso gijas ir taikliai perteikia savo klausytojams. Sakoma, kad jo pamokslai tiesiog apžavėdavo žmones ir dėl tos priežasties sekmadieniais Londono kavinės aptuštėdavo, nes visi skubėjo į Metropoliteno palapinę – taip vadinosi jo pastatyta bažnyčia, talpinusi iki 6000 klausytojų. Sperdženo pamokslus stenografuodavo, spausdindavo ir parduodavo už vieną pensą. Šie leidiniai iki šių dienų laikomi nepranoktu serijiniu bestseleriu.

Šiuo metu Sperdženą atsiverčiu nereguliariai, tačiau jo įžvalgos nesiliauja stebinusios. Bičiuliams siūlau jo apmąstymą, skirtą šiai, gegužės 24 d.

Skaitykite toliau

Apie du brolius – palaidūną ir namų tarną

Jėzaus parabolės (palyginimai) apie Dievo karalystę nedvejotinai sudaro jo mokymo šerdį. Parabolė dažniausiai pasitelkia kokią nors gyvenimišką situaciją, idant paaiškintų kurį nors dvasinį dėsnį. Tiesioginis apreiškimo aiškinimas yra labiau būdingas apaštalų laiškams, o evangelijose Jėzus apie Dievą ir esminius egzistencinius klausimus kalba palyginimais. Matas ir Morkus net teigia, kad be palyginimų Jėzus apskritai nekalbėdavo, nors iš tikrųjų jo skelbime esama ir tiesioginių pamokymų.

Skaitykite toliau

Dangaus įrodymas

Ebeno Alexanderio knyga „Gyvas Dangaus įrodymas: neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ (Proof of Heaven) skiriasi nuo Liardono „Aš mačiau Dangų“ ir Burpo „Dangus tikrai yra“ keliais svarbiais aspektais.

Visų pirma ji parašyta brandaus žmogaus, o ne perpasakota vaiko ar prisiminta iš vaikystės, praėjus aštuoniems metams. Be to, pasakotojas yra iškilus mokslininkas, medicinos mokslų daktaras, dirbęs prestižiniuose pasaulio institutuose, penkiolika metų darbavęsis Harvardo medicinos mokykloje, bet sykiu ir praktikuojantis neurochirurgas, Birgamo ir Moterų ligoninėje atlikęs daugybę operacijų pacientams, sergantiems įvairiomis smegenų ligomis.

Skaitykite toliau

Dangus tikrai yra

Koltono (Colton) Burpo istoriją apie jo kelionę į Dangų, kai jam buvo beveik ketveri, perpasakojo jo tėtis Toddas Burpo drauge su žurnaliste bei populiarių knygų autore Lynn Vincent. Dangus tikrai yra (Heaven is for real) tapo New York Times bestseleriu, pagal kurį 2014 m. buvo pastatytas to paties pavadinimo meninis filmas. Filmo nesu žiūrėjęs, bet knygą perskaičiau ir, tęsdamas knygų apie Dangų seriją, noriu pasidalinti savo įspūdžiais bei mintimis.

Skaitykite toliau

Knygos apie Dangų

Per savo gyvenimą esu perskaitęs mažiausiai tris knygas, kurių autoriai teigia pabuvoję Danguje. Ketvirtoji, be abejo, būtų Biblija, kurioje bent kelis kartus skaitome liudijimus tų, kurie buvo paimti į Dangų ir vėl sugrįžo į žemę. Pranašas Izaijas papasakojo regėjimą, kuriame matęs Dievo sostą ir dangiškas būtybes – serafus (Iz 6 sk.) Apaštalas Paulius apie savo perkėlimą anapusybėn užsimena dar lakoniškiau, sąmoningai vengdamas detalių. Jo mintis galima būtų perfrazuoti štai taip: „žinau žmogų… prieš keturiolika metų jis buvo paimtas į rojų… nežinau kaip… o tai, ką anas girdėjo, neįmanoma nusakyti žemiška kalba“ (2 Kor 12,2).

Skaitykite toliau

Emily Dickinson laiškai pasauliui (II)

Tiems, kurie pajuto sieloj švelniai gilų skonį, skaitydami Emily Dickinson eiles, štai dar šiek tiek medaus, kurį bitutės atnešė iš jos žaliuojančių lankų…

Čia tai – ką šiandien tau nešu –
Tik tai, ir dar širdis –
Tik tai, širdis, ir dar laukai,
Ir pievų šiugždesys.

Skaičiuok verčiau – pamirščiau jei –
Skaičius kažkas žinos.
Tik tai, širdis ir bitės dar,
Kur glaudžias dobiluos.

It’s all I have to bring today –
This, and my heart beside –
This, and my heart, and all the fields –
And all the meadows wide –

Be sure you count – should I forget
Some one the sum could tell –
This, and my heart, and all the Bees
Which in the Clover dwell.

Skaitykite toliau

Emily Dickinson laiškai pasauliui

XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių.

Skaitykite toliau

Sužeistas

Sužeistas

Prieš du metus, labai sunkiu man metu (nors ir dabar jis nėra lengvas, bet visai kitoks) įsigijau Henry J. M. Nouweno knygą „Mylimojo gyvenimas“, įskaitytą paties autoriaus. Klausydamas su kiekvienu nauju skyriumi vis aiškiau suvokiau, jog Nouwenas yra buvęs ten, kur tuo metu buvau aš – giliame skausmo ir pasimetimo slėnyje. Tai man suteikė pasitikėjimo.

Skaitykite toliau

islamas-judaizmas-krikščionybė

Pažintinis A. Rubšio įvadas į islamą

Bičiulių rate aptariant kruvinuosius išpuolius Paryžiuje, prisiminta Antano Rubšio knyga „Islamas: religija, kultūra, valstybė“ (Katalikų pasaulis, Vilnius, 2002). Šioje lakoniškoje knygos recenzijoje paminėsiu kodėl ją verta perskaityti.

Knyga vertinga visų pirma dėl pagarbaus ir išlaikyto autoriaus žvilgsnio į vėliausiai užgimusią monoteistinę religiją. Tokios laikysenos mums šiandien labai reikia ne tik musulmonų, bet apskritai, Rubšio žodžiais tariant, „kitapus“ gyvenančių atžvilgiu. Be atvirumo kitokiam, be noro suprasti kitatikį mes užsidarome savo susikurtame pasaulyje ir tolstame nuo realybės ir Dievo, talpinančio visokius. Turėdami a priori „atsakymus“, bet nesistengdami pažinti tų, kurie kultūriškai ir religiškai skiriasi nuo mūsų, prasilenkiame su tiesa ir lengvai pasiduodame nepagrįstų homofobijų įtakai.

Skaitykite toliau