Neseniai viešojoje erdvėje susidūriau su gyva polemine diskusija, kurioje lietuvės moterys, ištekėjusios už musulmonų, atskleidžia savo išgyvenimus ir skirtingai susiklosčiusius likimus. Viena pasirinko vyro religiją ir yra laiminga, kita susidūrė su pažeminimu, smurtu ir džiaugiasi pasprukusi tarsi iš vergovės. Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.

Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai iš smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o II Vatikano susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistiancializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime…