Kadangi esu studijavęs biblines kalbas, susipažinęs su Rašto originalių manuskriptų istorija, kaip jie skirstomi pagal chronologiją ir geografiją į grupes, taip pat su Naujojo Testamento (NT) vertimo į lietuvių kalbą istorija, Virginijui jau išsakiau kelias savo pastabas, kurias jis mielai priėmė. Čia paminėsiu dvi: dėl originalo pasirinkimo ir dėl lietuvių kalbos.
Lietuvos Biblijos draugija išleido naują Evangelijos pagal Morkų vertimą, kurį parengė Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius. Per šešis metus planuojama išleisti visą Naująjį Testamentą (NT). Ką apie šį vertimą kalba patys vertėjai galite pasiskaityti čia. Tikiuosi gauti leidimą šio vertimo ištraukas publikuoti ir savo svetainėje. Būtų labai įdomu, jeigu įsibėgėtų diskusija apie lietuviškus Biblijos vertimus, jų silpnąsias ir stipriąsias puses.
Susitikimas su Dievu pranoksta visas mūsų patirtis, dovanodamas meilės, džiaugsmo, gyvenimo prasmingumo, asmens vertės ir laimės potyrį. Žodžiais sunku išreikšti autentišką Dievo patirtį ir vis dėlto, pradedant Jėzaus apaštalais, per visą krikščionybės istoriją nenutyla skirtingų žmonių, gyvenusių savo epochose ir savitose kultūrose, pasakojimai apie patirtą Dievo malonę. Vienu jų noriu pasidalinti šiame įraše.
Savo svetainėje bičiuliams noriu sudaryti saugią erdvę kalbėtis rūpimais klausimais, ar jie būtų praktiniai, ar teoriniai, teologiniai ar pastoraciniai, literatūriniai ar filosofiniai ar dar kokie kiti. Tikiu, kad prie bičiulių stalo temos bus įvairios ir daugialypės. Suprantu, kad diskusija, pasiūlyta Gedimino, įgauna grynai filosofinį-teologinį pobūdį ir dėl šios priežasties ne visiems gali būti suprantama ar aktuali. Visgi nenoriu ignoruoti jam svarbių klausimų ir, atsakydamas į juos, savo mintimis dalinuosi nauju įrašu, o ne komentarų skiltyje. Štai kokie toliau besirutuliojančios diskusijos klausimai:
ATSILIEPIANT Į DISKUSIJĄ „AR KRIKŠČIONYBĖ PAGRĮSTAI PRETENDUOJA BŪTI VISUOTINE TIESA?“
Krikščionybės pretenzija būti universaliu ir laikui nepavaldžiu atsakymu ieškantiems Dievo yra pagrįsta Jėzaus Kristaus tezėmis apie save ir savo išganingą misiją, taip pat apaštalų teiginiais. Mes tuos teiginius priimame, kaip teisingus, dažniausiai ne dėl to, kad galime juos pagrįsti, bet dėl asmeninio Dievo potyrio. Ir tik jau po to, tikėjimas, ieškantis pažinimo, aptinka, jog argumentai yra logiški ir svarūs. Tačiau natūralu, kad žmogus, nepatyręs Šv. Dvasios prisilietimo, turi rimto pagrindo dvejoti tiek Šventojo Rašto patikimumu, tiek asmenine kito patirtimi.
Skaitykite toliau
Man džiugu, kad dalinatės savo mintimis. Po kiekvienu savo įrašu atrandu komentarų. Juose keliami klausimai skatina mąstyti ir rašyti. Būtent taip atsirado įrašas apie tai, kas gero slypi evangelijoje. Tekstas vėl susilaukė komentarų, o paskutiniame jų, mano nuomone, keliami aktualūs ir nuoširdūs klausimai, ypač jei siekiame tikėjimo patirtimi dalintis su kitais. Būtų tikrai smagu, jei tarp bičiulių užsimegztų poleminė diskusija. Tam tikslui sukuriu naują kategoriją – Diskutuojame. Tai štai ką rašo Gediminas:
Neseniai viešojoje erdvėje susidūriau su gyva polemine diskusija, kurioje lietuvės moterys, ištekėjusios už musulmonų, atskleidžia savo išgyvenimus ir skirtingai susiklosčiusius likimus. Viena pasirinko vyro religiją ir yra laiminga, kita susidūrė su pažeminimu, smurtu ir džiaugiasi pasprukusi tarsi iš vergovės. Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.
Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai iš smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o II Vatikano susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistiancializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime tris autorius, – kataliką, stačiatikį ir evangeliką – kurių įžvalgos patalkins apžvelgiant krikščioniškos minties raidą ir konstruojant galimas Bažnyčios ateities vizijas.