Temos Archyvai: Diskutuojame

Siekiant originalumo, nenutolstant nuo originalo. Lakoniška I. Gudauskienės ir D. Dikevičiaus Pradžios knygos vertimo recenzija

Vertėjo uždavinys – nutiesti tiltą tarp dviejų kultūrų, nutolusių erdvėje, o kai verčiami senoviniai tekstai, ir laike. Vertėjas tampa tarpininku, turinčiu puikiai išmanyti abejus pasaulėvaizdžius ir juos perteikiančias skirtingas kalbas, idant perneštų žinią iš vieno kranto į kitą ir ji būtų suprasta. Pasak Friedricho Schleirmacherio, vertėjas tarsi vedlys turi „atvesti skaitytoją pas autorių“ ir „autorių pas skaitytoją“. Kadangi tai labai nelengvas uždavinys, Polis Rikioras (Paul Ricœur) mano, jog vertimą geriausiai apibūdina „kantraus triūso“ ir „išmėginimo“ kategorijos.

Skaitykite toliau

Naujai atrandamas Pradžios tekstas

Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius dar 2014 m. Lietuvos mokslų akademijos leidinyje „Lituanistica“ publikavo Pradžios knygos 1-3 skyriaus vertimą iš hebrajų kalbos. Vertėjai tikėjosi, jog šis mėginimas pateikti visai naują, paremtą originaliu tekstu vertimą iššauks diskusijas bei sykiu paskatins imtis naujų Biblijos vertimų į lietuvių kalbą. Šis lūkestis pasiteisino tik iš dalies, nes pats darbas nebuvo recenzuotas nei mokslinėje periodikoje, nei aptartas žodžiu kokioje konferencijoje. Tačiau jis nenuėjo perniek nes, kaip jau esu minėjęs, Lietuvos Biblijos draugija inicijuoja naują Naujojo Testamento vertimą.

Skaitykite toliau

Naujojo Testamento originalai ir jų vertimas. Atsiliepiant į Virginijaus Stravinsko NT tekstą

Kadangi esu studijavęs biblines kalbas, susipažinęs su Rašto originalių manuskriptų istorija, kaip jie skirstomi pagal chronologiją ir geografiją į grupes, taip pat su Naujojo Testamento (NT) vertimo į lietuvių kalbą istorija, Virginijui jau išsakiau kelias savo pastabas, kurias jis mielai priėmė. Čia paminėsiu dvi: dėl originalo pasirinkimo ir dėl lietuvių kalbos.

Skaitykite toliau

Įdomu: nauji Biblijos vertimai į lietuvių kalbą

Lietuvos Biblijos draugija išleido naują Evangelijos pagal Morkų vertimą, kurį parengė Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius. Per šešis metus planuojama išleisti visą Naująjį Testamentą (NT). Ką apie šį vertimą kalba patys vertėjai galite pasiskaityti čia. Tikiuosi gauti leidimą šio vertimo ištraukas publikuoti ir savo svetainėje. Būtų labai įdomu, jeigu įsibėgėtų diskusija apie lietuviškus Biblijos vertimus, jų silpnąsias ir stipriąsias puses.

Skaitykite toliau

„Žinau, kad esu mylimas ir man atleista“ – Laurynas Jacevičius

Susitikimas su Dievu pranoksta visas mūsų patirtis, dovanodamas meilės, džiaugsmo, gyvenimo prasmingumo, asmens vertės ir laimės potyrį. Žodžiais sunku išreikšti autentišką Dievo patirtį ir vis dėlto, pradedant Jėzaus apaštalais, per visą krikščionybės istoriją nenutyla skirtingų žmonių, gyvenusių savo epochose ir savitose kultūrose, pasakojimai apie patirtą Dievo malonę. Vienu jų noriu pasidalinti šiame įraše.

Skaitykite toliau

Rubliovo Išganytojas

Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus. Tęsiant diskusiją „Ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?“

Savo svetainėje bičiuliams noriu sudaryti saugią erdvę kalbėtis rūpimais klausimais, ar jie būtų praktiniai, ar teoriniai, teologiniai ar pastoraciniai, literatūriniai ar filosofiniai ar dar kokie kiti. Tikiu, kad prie bičiulių stalo temos bus įvairios ir daugialypės. Suprantu, kad diskusija, pasiūlyta Gedimino, įgauna grynai filosofinį-teologinį pobūdį ir dėl šios priežasties ne visiems gali būti suprantama ar aktuali. Visgi nenoriu ignoruoti jam svarbių klausimų ir, atsakydamas į juos, savo mintimis dalinuosi nauju įrašu, o ne komentarų skiltyje. Štai kokie toliau besirutuliojančios diskusijos klausimai:

Skaitykite toliau

Ko galime pasimokyti iš Justino Kankinio?

ATSILIEPIANT Į DISKUSIJĄ „AR KRIKŠČIONYBĖ PAGRĮSTAI PRETENDUOJA BŪTI VISUOTINE TIESA?“

Krikščionybės pretenzija būti universaliu ir laikui nepavaldžiu atsakymu ieškantiems Dievo yra pagrįsta Jėzaus Kristaus tezėmis apie save ir savo išganingą misiją, taip pat apaštalų teiginiais. Mes tuos teiginius priimame, kaip teisingus, dažniausiai ne dėl to, kad galime juos pagrįsti, bet dėl asmeninio Dievo potyrio. Ir tik jau po to, tikėjimas, ieškantis pažinimo, aptinka, jog argumentai yra logiški ir svarūs. Tačiau natūralu, kad žmogus, nepatyręs Šv. Dvasios prisilietimo, turi rimto pagrindo dvejoti tiek Šventojo Rašto patikimumu, tiek asmenine kito patirtimi.

Skaitykite toliau

Diskutuokime: ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?

Man džiugu, kad dalinatės savo mintimis. Po kiekvienu savo įrašu atrandu komentarų. Juose keliami klausimai skatina mąstyti ir rašyti. Būtent taip atsirado įrašas apie tai, kas gero slypi evangelijoje. Tekstas vėl susilaukė komentarų, o paskutiniame jų, mano nuomone, keliami aktualūs ir nuoširdūs klausimai, ypač jei siekiame tikėjimo patirtimi dalintis su kitais. Būtų tikrai smagu, jei tarp bičiulių užsimegztų poleminė diskusija. Tam tikslui sukuriu naują kategoriją – Diskutuojame. Tai štai ką rašo Gediminas:

Skaitykite toliau

krikščionys tampa musulmonais

Kodėl krikščionys tampa musulmonais, o ne atvirkščiai?

Neseniai viešojoje erdvėje susidūriau su gyva polemine diskusija, kurioje lietuvės moterys, ištekėjusios už musulmonų, atskleidžia savo išgyvenimus ir skirtingai susiklosčiusius likimus. Viena pasirinko vyro religiją ir yra laiminga, kita susidūrė su pažeminimu, smurtu ir džiaugiasi pasprukusi tarsi iš vergovės. Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.

Skaitykite toliau

Navigacija

Krikščionybės ateitis: konfesinė ar pasaulietinė?

Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai iš smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o II Vatikano susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistiancializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime tris autorius, – kataliką, stačiatikį ir evangeliką – kurių įžvalgos patalkins apžvelgiant krikščioniškos minties raidą ir konstruojant galimas Bažnyčios ateities vizijas.

Skaitykite toliau