-
Malonės Dvasia
Martyno Liuterio mintys apie Šventąją Dvasią Privalome atpažinti Šventąją Dvasią tokią, kokią Ją sielos akims parodo Kristus. Turime patikėti, kad Ji yra malonės bei paguodos, o ne rūstybės ir baimės Dvasia, kad per Ją atskleidžiama Dievo pilnatvė rodo ne ką kita, tik malonę. Tėvas siekia mus paguosti, todėl siunčia Šventąją Dvasią, mus guodžia Sūnus, nes meldžia Tėvą Ją atsiųsti, pati Šventoji Dvasia taip pat yra guodėja. Čia nebelieka vietos baimei, gąsdinimui ir rūstybei, krikščionims lieka džiaugsmingas juokas ir saldi paguoda danguje bei žemėje. Kodėl visa tai gauname? Jis atskleidžia priežastį: čia, žemėje, jus ir taip turite pakankamai jus plakančių, gąsdinančių, kankinančių ir kariančių. Būtina mokyti apie Šventąją Dvasią, kodėl ji…
-
Tikėjimo riteriu gali būti bet kuris iš mūsų
Gedimino Zelvaro ir mano pokalbis apie Abraomo tikėjimo kelią, Soreno Kierkegardo įžvalgas, Pauliaus ir Jokūbo „prieštarą”, sąsajas tarp Abraomo ir Marijos tikėjimo ir ką tai reiškia mums. Su Giedriumi, mano laimei, tenka kalbėtis ir bendrauti pastaruosius 3 metus gana intensyviai, nors pažįstami esame kokius 12 metų. Džiaugiuosi šia draugyste, kuri užgimė kartu gilinantis į Dievo slėpinius bei kitas teologines-filosofines temas. Mąstantis pokalbis, pagimdęs draugystę. Mokinio ir mokytojo santykis, kuriame pastarasis pirmiausiai remiasi ne moralizuodamas, gąsdindamas, globėjiškai užgoždamas, bet įsiklausydamas ir kartu leisdamasis į kelionę. Kelionę, kuri yra abraomiškai konkreti tikėjimo kelionė, kurioje nepavyks apsiriboti skambiomis frazėmis, bet teks paaukoti sau brangius dalykus dėlei To, kuris pirmas pamilo.
-
Šventosios Dvasios dovanos
Šventosios Dvasios dovanos Senajame Testamente? Ar reikia charizmas skaičiuoti? Kokia Sekminių reikšmė? Į kokias duobes įpuola charizminės bažnyčios? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus paskutinėje šio sezono tinklalaidėje „Irkis į gilumą“. Žiūrėti / Klausyti→
-
Palaiminti, kurie tiki nematę
GILINAMĖS Į EVANGELIJĄ PAGAL JONĄ (4 sk.)Neįmanoma kristi tiek žemai, kad Dievo meilė nepasiektų. Ji nusileidžia tiek, kiek žemai esame puolę, apglėbia, pakelia ir perkeičia. Tereikia trokšti ir jai atsiverti. Ieškančiam išgydymo, Jėzus sako: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite”. Visgi brandus tikėjimas remiasi ne į stebuklus, o į mylintį, nors ir neregimą Kristų: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!” Žiūrėti / Klausyti→
-
Pats geriausias iš visų įmanomų pasaulių
BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (III) Dievas nusprendė, kad žmonės jam tarnaus geriau, jei tarnaus laisva valia. Taip nebūtų, jeigu jie tarnautų jam iš būtinybės, o ne savo noru. […] Nuodėmė iš esmės yra savanoriškas blogis. Ji apskritai nebūtų nuodėme, jei būtų daroma nesavanoriškai. (Augustinas, Apie tikrąją religiją)
-
Dvasinis ir kritinis mąstymas
GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (II) Mąstymas yra ryškiausia mūsų vidinio gyvenimo išraiška. Gyventi su Šventąja Dvasia, reiškia, priimant Dvasios-Parakleto patarimus, mokytis mąstyti dvasiškai. Tinklalaidėje aptariami du požiūrio taškai: 1) kritinis mąstymas kaip dvasinio mąstymo priešybė; ir 2) kritinis mąstymas kaip dvasinio mąstymo dalis. Žiūrėti / Klausyti→
-
Blogio prigimtis ir kilmė
BLOGIO PROBLEMA AUGUSTINO RAŠTUOSE (II) Kas mane sutvėrė? Ar ne mano Dievas, kuris yra ne tik geras, bet ir pats gėris? Tad iš kur man kyla noras bloga ir nenoras gera? Kad būtų priežastis, dėl kurios būčiau teisingai nubaustas? Kas įdėjo ir pasėjo manyje tą kartumo daigyną, kai aš visas esu atsiradęs iš saldžiausiojo savo Dievo? Jei tai sumanė šėtonas, iš kur atsirado pats šėtonas? O jei jis ir pats velniu iš gero angelo tapo dėl blogos valios, iš kur jame bloga valia, dėl kurios tapo šėtonu, kai geriausiojo Kūrėjo jis visas buvo sutvertas angelu? (Augustinas, Išpažinimai, VII)
-
Šventoji Dvasia Evangelijoje ir mūsų gyvenime
GYVENIMAS SU ŠVENTĄJA DVASIA (I) Šventosios Dvasios pripildymas, o gal geriau būtų sakyti, apglėbimas paliečia ir visą žmogaus esybę. Tuomet mano vidinis Aš susitinka su tikru, mane mylinčiu ir iki galo pažįstančiu Dievo Tu. Aš atsiveriu Dievui, o jis man apreiškia save. Tai naujos kokybės santykis. Dievas nebėra vien iš tikėjimo doktrinų sudarytas aukščiausias objektas, o tikrasis Gyvenimas. Pasitelkiant Martino Buberio mintį: „Tai virsta Tu. Ir Tu yra daugiau, negu žino Tai. Tu nuveikia daugiau, ir jam daugiau nutinka, negu žino Tai. Į šį santykį neįsiskverbia jokia apgaulė: čia Tikrojo Gyvenimo lopšys.“ Žiūrėti / Klausyti→
-
Blogio problema Augustino raštuose (I)
Mano gyvenimą valdė trys paprastos, tačiau labai stiprios aistros: meilės troškimas, pažinimo alkis ir nepakeliamas sielvartas dėl kenčiančios žmonijos. Šie jausmai blaškė mane kaip stiprūs vėjai virš gilios skausmo jūros, nusviesdami į pačią nusivylimo gelmę. Meilė ir pažinimas pakylėdavo mane aukštyn, tačiau sielvartas visuomet grąžindavo žemėn. Skausmo šauksmų aidas skamba mano širdyje. Badaujantys vaikai, engėjų suluošintos aukos, bejėgiai seni žmonės, tapę nekenčiama našta savo vaikams, – pasaulis, pilnas vienatvės, skurdo ir skausmo tyčiojasi iš normalaus žmogiško gyvenimo sampratos. Aš trokštu sumažinti blogį, bet negaliu ir taip pat kenčiu. Bertrand Arthur William Russell
-
Žalčio galia
Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 15). Tinklalaidėje aptariamos analogijos tarp dviejų ženklų – varinio Mozės žalčio ir Jėzaus Kristaus kryžiaus. Žiūrėti / Klausyti→
-
Prisikėlimas: mitas ar tikrovė?
Lauryno Jacevičiaus pokalbis su teologu, publicistu, lektoriumi bei Naujojo Testamento vertėju dr. Giedriumi Saulyčiu apie Jėzaus asmens, Jo mirties bei prisikėlimo istoriškumą ir šių įvykių reikšmę. Žiūrėkite / klausykite→
-
Prisikėlimas – mitas ar istorinis faktas?
Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Tie, kuriuos jis pasišaukė – jo mokiniai – regėjo jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos (Jn 1,14).
-
Irkis į gilumą. Žvelgiame į kryžių
TIESIOGINĖS TRANSLIACIJOS ĮRAŠAS Žiūrėti / Klausyti→
-
Žvelgti į Kryžių
Žmonės stovėjo ir žiūrėjo (Lk 23, 35). Nemažai žmonių žiūrėjo į Kryžių. Tačiau reagavo skirtingai. Didžiajai daliai stebėtojų Nukryžiuotasis buvo vertas patyčių, užgauliojimo ir pasmerkimo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 36-37). Dar galime suprasti, kai iš Pasmerktojo tyčiojasi imperinės Romos galios vykdytojai, linkę į smurtą ir ieškantys, kaip pralobti, – jie dalinsis Nukryžiuotojo rūbus ir mes burtą dėl jo tunikos. Tačiau Dievo tautos seniūnų aklumas ir pagiežingas pyktis šokiruoja. Regis, Jėzus iš tiesų jiems trukdė gyventi, jaukė rezgamą sukilimo…
-
Kelias į naują Šventyklą
Gilinamės į Evangeliją pagal Joną ir atkreipiame dėmesį į naujos Šventyklos bei gimimo iš aukštybės sąsają (Jn 2, 13 – 3, 10). Žiūrėti / Klausyti→







































