Liudvigsburge su Karoliu Genučiu kalbamės apie mano tikėjimo pradžią, Sąjūdžio laikus ir dabartį (I d.)

Tikėjimas – nevienpusis, Dievo namuose ne vienas kambarys, jų daug. Tikėjimas nesusiaurina akiračio, o jį praplečia, suteikdamas Dievo perspektyvą. Kristus yra kelias, kuriuo turime nepaliaujamai keliauti. Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Jį žengę, nesustokime.

Palikdami vietos Dievo žodžio autorystės slėpiniui, skaitome kelias nuo pirmųjų krikščionijos amžių žinomas Evangelijos pagal Morkų pabaigas.

Kodėl judaizme neliko kunigystės ir kodėl be jos egzistavo ankstyvoji krikščionybė? Kunigystė kaip dvasinis luomas ar kaip kiekvieno tikinčiojo pašaukimas? Apie kunigystės esmę ir jos ateities viziją.

Reformacijos paradigmą mėginame suvokti, sugretindami judėjų poegzilinės kartos Shivat Tziyon – sugrįžimo į Sioną periodą (VI a. pr. Kr.)  ir XVI a. Reformacijos pradžią Europoje. Ypatingo dėmesio sulaukia Ezros ir M. Lutherio pastangos perduoti Šventojo Rašto prasmę paprastiems žmonėms suprantama kalba.

Apie dvi žmogaus būsenas – „šalia kelio“ ir „kelyje“.

Palyginę judėjų ir krikščionių tradicijas atrandame ne vieną panašumą. Religinės tradicijos neišvengiamos, tačiau jos yra ribotos ir niekada neturėtų užimti Dievo vietos. Žmogų pašventina Dievas, o ne vienos ar kitos tradicijos laikymasis.

„Žmogaus apnuoginta širdis“ – taip savo eiles yra pavadinęs Vytautas Mačernis. Šiuos poeto žodžius skolinuosi apaštalui Pauliui apibūdinti. Rašydamas geram savo bičiuliui, Paulius iš tiesų apnuogina savo širdį. O mes, žvelgdami iš tolo, ją galime palyginti, vėlgi Mačernio žodžiais, su „skaisčiai šviečiančia žvaigžde“ – Kristumi. Trumpiausias iš Pauliaus laiškų nestokoja intrigos: narpliojame įstabią dviejų apaštalo sūnų istoriją ir aiškinamės, ko ji gali pamokyti mus.

Dievo žodis į žemę ateina apsivilkęs kūnu: Šv. Raštas užrašytas daugelio autorių skirtingais laikmečiais ir, žiūrint žanro, yra labai skirtingas. Neretai pabrėžiama, kad Biblija yra Dievo žodis (ir taip yra iš tikrųjų), tačiau sykiu dedama labai mažai pastangų Dievo mintims išsiaiškinti. Skirtingų literatūrinių žanrų, kaip antai, kronikų, pranašysčių, apokaliptinio, epistolinio ir kitų sumetimas į vieną krūvą, neatsižvelgiant į kultūrinį ir istorinį kontekstą, kiša koją, mėginant suprasti, ką Dievas nori pasakyti. Epistolos sudaro nemažą NT dalį ir teologine prasme yra ypač reikšmingos. Paskaitoje mėginame įsižiūrėti į Dievo žodžio kūną, – papirusus ir pergamentus, – nes juose įrėžtos žymės tarsi Kristaus stigmos apreiškia, koks yra Dievas.

„Samprotauti apie mirtį iš anksto – neabejotinai naudinga. Kas moko žmones mirti, moko juos gyventi“ – Michel de Montaigne.

Žvelgiame į mūsų dangiškojo Tėvo paveikslą.

Siekiantiems gyventi be veidmainystės raugo.

Apie tai, kas mus žlugdo labiausiai.

Paskaita turėtų padėti norintiems skaityti ir suprasti gražiausią Šventojo Rašto knygą, semtis malonės, tikėjimo ir išminties iš neišsenkančių mylimojo Jėzaus mokinio minties šaltinių.

Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“ Ivanas Karamazovas rūstauja dėl to, kad Dievas nesustabdo blogio. Jis negali suprasti, kodėl, jei Dievas yra, turi kentėti ir mirti nekalti vaikai. Laidoje mėginame atsakyti į šį nelengvą Ivano (ir daugelio kitų, svarstančių kaip jis) klausimą.