„Ar galima tikėti Dievą po Bučos ir Mariupolio?“ – klausia politikos apžvalgininkas Igoris Eidmanas ir atsako: „Manau, kad ne. Su didele širdgėla žiūrėdamas į Bučos aukas, vis dėlto drįstu atsakyti, kad, taip, tikėti Dievą net ir po Bučos galime. Laidoje sužinosite, kodėl.

Susipažįstame su Luku, aptariame savitus jo evangelijos bruožus, įsimintinus palyginimus ir kitų evangelistų nepapasakotus epizodus. Apžvelgiame Apaštalų darbų knygos turinį, atkreipdami dėmesį į ypatingą Šventosios Dvasios reikšmę ankstyvojoje Kristaus bendrijoje ir dinaminį pastarosios pobūdį.

Pirmojoje Naujojo Testamento knygoje, pačioje jos pradžioje guli atsitrenkimo akmuo – genealoginis Jėzaus protėvių sąrašas. Aptariame, kaip neatsitrenkti į šią kliūtį, bet paversti uola, iš kurios trykšta gyvenimo versmės. Mokomės skaityti Mato evangelijos prologą, aiškinamės pagrindines šios evangelijos temas.

Paschalinė refleksija

Aiškinamės, koks yra Naujojo Testamento santykis su Senuoju Testamentu, kokia Naujojo Testamento struktūra ir kaip formavosi jo kanonas.

Maskvos patriarchas Kirilas ir kiti ortodoksų hierarchai Rusijoje mėgina pateisinti karą Ukrainoje ir ten vykdomą civilių gyventojų naikinimą, nes juos įkvepia „rusiško pasaulio” vizija ir mokymas. Laidoje aptariame pagrindinius šio mokymo postulatus ir aiškinamės, kodėl jie prieštarauja Kristaus Evangelijai.

Ne vienam iškyla klausimas, kaip Šventojo Rašto šviesoje vertinti Ukrainoje vykstantį karą, kaip reaguoti ir kieno pusėje stovi Jėzus? Pasitelkdami Naujojo Testamento ištraukas, ir mėginame atsakyti į šiuos klausimus.

Kelios biblinės įžvalgos, padedančios suprasti giluminius Rusijos karo prieš Ukrainą motyvus ir skatinančios pasitikėti Dievo teisingumu. Kainas pakėlė ranką prieš Abelį, Rusija – prieš Ukrainą. Bet Dievas priėmė Abelio auką ir jo nekaltas kraujas šaukiasi teisingumo. Kaip Elizijaus laikais Sirijos kariuomenė buvo apakinta ir pateko į spąstus Samarijoje, taip apakintam Rusijos diktatoriui ir jo armijai spąstais taps Ukrainos žemė. Dieve, saugok Ukrainos karius! Taikos Ukrainai ir pasauliui, o Rusijai ir Baltarusijai laisvės!

Melskimės už Ukrainą, stovinčią siaubingo karo akivaizdoje, melskime jos miestams taikos. Melskime apsaugos ir gerovės, nes ne jai metas atsiskaityti už savo nuodėmes. Savo brolių ir draugų ukrainiečių labui sakykime: „Tebūna tavyje taika!“

„Tikrojo pažinimo pradžia – tai suprasti, kad esi nusidėjėlis,“ – rašė Augustinas. O Dostojevskis „Broliuose Karamazovuose“ svarsto, kad toks suvokimas yra paties brandžiausio šventojo vainikas. Savo gyvenime nuolatos susiduriame su kiekviename iš mūsų slypinčia „karamazoviškos niekšybės“ galia. Todėl nuolat turime atminti Kristų ir jo pralietą kraują už mus, dėl mūsų išgelbėjimo.

Negalime skirstyti nei Bažnyčios, nei žmonijos į savus ir svetimus. Neteisinga telkti savus kovai su svetimaisiais. Mes visi broliai, visi žmonės. Tarp krikščionių yra netikinčių, o tarp netikinčių – krikščionių. Svarbiausia – nugalėti save, išritinti rąstą iš savo akies, neieškant šapelio kito akyje. Vienybę kuria ne bendri išpažinimai, doktrinos ar tradicijos, o Šventoji Dvasia. Vienybė ryškėja, kai rūpinamės vieni kitais ir mylime ne vien brolius.

Titulai Dievo akyse nėra reikšmingi. Bet žmonės jais didžiuojasi ir po jais slepiasi. Jei sureikšminame savo padėtį visuomenėje, bendruomenėje ar šeimoje, mums bus nelengva priimti Dievo žodį, skirtą skaistinti sielą ir gydyti kūną. Tikėjimo piligrimai nuolankiai priima Viešpaties žodį, nepaisant to, kad dažniausiai tai reiškia išėjimą iš komforto zonos, vidinį apsinuoginimą ir galbūt žmonių akyse didelę gėdą.

Ar Kristaus skelbta Evangelija neprieštarauja apaštalo Pauliaus laiškams? Darbai apspręs amžinąjį žmonių likimą? Ar vis dėlto tikėjimas? Epizode svarstoma, kaip elgtis ir ko neturėtume daryti, susidūrę su Šventojo Rašto antitezėmis.