Bičiuliams

Tai Dvasia teikia gyvenimą, o iš kūno jokios naudos (Jn 6, 63). Jei kalbame apie Dievo pažinimą, jo garbinimą ir tarnystę jam, mūsų prigimtis neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, koks esi: jaunas ar senas, vyras ar moteris, religingas (apipjaustytas) ar nereligingas (neapipjaustytas), stiprus ar silpnas, brangiai apsirengęs ar skurdžiai (šį sąrašą galima tęsti). Tuščia pasitikėti tiek savimi, tiek kitu, net pačiu stipriausiu ar kilmingiausiu. Psalmininkas teisus sakydamas: „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva“ (Ps 146, 3-4). Jam antrina ir Paulius, tvirtindamas, kad mes „tarnaujame Dievui dvasia, giriamės Jėzumi Kristumi ir nesikliaujame kūnu“…

Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Besibaigiantys metai buvo kitokie nei laukėme ir tikėjomės. Išmintis Jobo lūpomis moko priimti iš Viešpaties rankų ir gera, ir bloga, o per Ekleziastą pasako dar daugiau: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose“ (Ekl 7, 2-4).