Bičiuliams

Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.

Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos. Nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, norėtųsi ieškoti gyvenimo išminties kelio, vedančio į individo, tikėjimo bendruomenės ir tautos harmoniją. Reflektuodamas savo tautinę ir krikščionišką tapatybę bei suvokdamas save kaip narį, priklausantį dviem skirtingiems kūnams – tautai ir bažnyčiai – noriu pasvarstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį.

Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. Josephas Ratzingeris[1]

Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8). Apie vėją kalba arba sinoptikai, arba poetai. Apibūdina jį skirtingai. Vieniems svarbus yra vėjo greitis ir kryptis, kitiems – nenumaldoma, nežinia iš kur kylanti ir kur pasibaigianti neregima jėga, gyvenimui pažadinanti drebulių ošimą, gananti padangių pulkus – audros debesis – ir po karštos rugiapjūtės paguodą atnešanti it pavakario vėsa. Panaši takoskyra laukia kiekvieno, norinčio kalbėti apie Dievą. Ypač apie Dievo Dvasią. Tai tas pats, kaip bandyti aprašyti vėją[1].