Bičiuliams

Mane nudžiugino, kad savo homilijoje, užbaigiančioje Maldų savaitę už krikščionių vienybę Romoje, popiežius Prancičkus, kreipdamasis į krikščionis ne katalikus, atsiprašė už pastariesiems padarytas skriaudas ir sykiu paragino katalikus atleisti, jei jie yra nukentėję nuo kitų konfesijų tikinčiųjų. Manau, kad tai sąžininga, drąsu ir tikrai krikščioniška. Nors didelių skriaudų iš katalikų nesu patyręs, tačiau kažkiek nuoskaudos širdyje, matyt, nešiojausi. Šis atsiprašymas mane liečia ir suteikia paguodos. Suvokiu, kad savo tikėjimo kelio pradžioje ir aš esu įskaudinęs ne vieną lietuvį kataliką, už ką nuoširdžiai atsiprašau.

Tikėjimas Gelbėtoju yra gilus įsitikinimas, jog tau atleista. Dievo, kuris atleidžia žmonėms jų nusižengimus Įstatymui, paveikslas palaipsniui ryškėja jau Senajame Testamente. Pavyzdžiui, psalmės autorius varge kalbasi su Dievu, nes tiki jo gerumu ir gailestingumu: Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs (Ps 86, 5). Pagalbos prašymas grindžiamas Dievo pažinimu – kadangi Dievas yra geras ir gailestingas, jis atleidžia nuodėmes kiekvienam, kuris tik prašo Jo pagalbos. Jeigu psalmininkas turėtų kitokį Dievo paveikslą, jam sunku būtų tikėti Dievo geranoriškumu bei palankumu ir greičiausiai jis net neprašytų jo atleidimo.

Palydėdami senuosius ir pasitikdami naujuosius metus, susimąstome apie bėgantį laiką. Vieniems jis lekia kaip patrakęs, kitiems šliaužia kaip sraigė, tačiau jo nenumaldomą tėkmę jaučia visi. Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ (La giovinezza) vienas pagrindinių herojų, kino režisierius Mickas Boyle’as (akt. Harvey Keitel), statantis savo paskutinį filmą, savo jauniesiems kolegoms aiškina, jog jaunystėje ir tolimiausi dalykai rodosi ranka pasiekiami, o senatvėje net ir patys artimiausieji nutolsta taip, kad sunku juos prisiminti.

Neišmatuojama Kalėdų simbolio prasmė – nusivilkęs nenykstančią šlovę Mergelės įsčiose Dievas apsirengė žemės rūbu. Atėjęs iš Dangaus pakilo iš žemės. Idant iš jos pakeltų ir mus bei nusivestų į dangiškus Tėvo namus. Kaip kalbėti apie šiuos tikėjimo slėpinius, kad jų nepaverstume banalybėmis, nesumenkintume Įsikūnijimo įvykio? Ar šventiniu laikotarpiu, kuris gena į parduotuves ir užpildo mintis rūpesčiais, svetimais Dievo karalystės ieškojimui, įmanoma girdėti tikrąjį Žodį, aiškintis jo prasmę, idant pagirdytų ir numaldytų Dievo trokštančią sielą? Mėginkime, nors ir nelengva.