Dvasia gera ir tauri tol, kol ji paklūsta tiesai: kai tik ji tiesą išduoda, kai atsisako ją gerbti, kai pradeda parsidavinėti ir bet kam lenktis, ji pasidaro potenciali velnio išmonė, daug blogesnė už gyvulišką, instinktyvų brutalumą, kuris vis dar turi dalelę gamtinio nekaltumo. Hermann Hesse, Stiklo karoliukų žaidimas Savo paskutiniame romane Hesse tiesos siekimą įvardina kaip aukščiausią tikėjimo teiginį. Griežtai ugdytas pagal krikščioniškus principus, studijavęs evangeliškoje seminarijoje, vėliau žavėjęsis Rytų dvasingumu bei Karlo Jungo pasąmonės psichologijos idėjomis, Hesse viduje visgi išlieka krikščionis ir savo literatūriniuose ieškojimuose paliečia esminius tikėjimo klausimus. Vienas iš jų – žmogaus sąžinės ir tiesos santykis, nepriklausantis nuo formalaus konfesinio susietumo.

Jei anksčiau Šventasis Raštas buvo prieinamas tik dvasininkų luomui ir teologams, tai šiandien su juo susipažinti gali praktiškai kiekvienas. Visi judėjimai per krikščionybės istoriją siekę spausdinti ir platinti Šventąjį Raštą, rėmėsi įsitikinimu, kad suprastos Biblijos tiesos, diegia tikėjimą bei padeda puoselėti bendrystę su Dievu. Krikščionys Biblijos skaitymą ir maldingą apmąstymą laiko viena esminių dvasingumo praktikų. Tačiau pažintis su Biblija turi ir atvirkštinę pusę.

Nors prisimindamos tik miglotai, sielos visgi siekia susigrąžinti gėrį, tačiau kaip gerai įkaušę vyrai neranda kelio į namus. Boethius Antikos mąstytojai suvokė sielos nemirtingumą. Nepasotinamą žmogaus troškulį pažinti aukščiausiąjį gėrį Platonas traktavo kaip miglotus sielos prisiminimus apie būtį, kurią ji turėjusi iki įsikūnijimo. Pasak jo, mąstydama ir mylėdama, pažindama tiesą ir žvelgdama į grožį, siela kyla aukštyn, artinasi prie Dievo. Pakeliui ji turi nugalėti ne vieną kliūtį, ne tik išorėje, bet ir savyje. Sielos piligrimystės Dievop motyvas būdingas ne vien antikinei graikų literatūrai. Jis yra užkoduotas bibliniuose naratyvuose ir įmintas krikščioniškuose jų aiškinimuose, iškyla psalmininkų refleksijose ir girdimas apaštalų pamokymuose.

Paradoksalu, kad Jėzaus Kristaus mirtis mums yra svarbiausias jo gyvenimo epizodas. Tiesa, kad savo kryžiaus mirtimi Kristus sutaikė žmoniją su Dievu. Tačiau ir mažesni jo darbai, atlikti iki jam buvo uždėta Išganytojo karūna, erškėčių vainikas, yra ne mažiau reikšmingi. Jie taip pat atskleidžia Kristaus širdį ir padeda suprasti Dievo santykį į žmogų.

Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė […]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge. Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką. Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas  bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių link civilizuotų bendruomeniškumo stadijų, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą,…

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį“. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat…