• Tekstai

    In memoriam Leonidui Donskiui

    Vakar ryte perskaitęs žinelę, jog mirė Leonidas Donskis be galo nuliūdau, tikriau sakant, buvau visai išmuštas iš vėžių. Nors Leonido nepažinojau, jo straipsnius skaitydavau su dideliu malonumu. Donskio balsas viešajame diskurse skambėjo kitaip nei kiti ir giliai atliepdavo viduje. Nežinau kodėl. Greičiausiai dėl didžiulės kompetencijos, išmanymo ir sykiu (pastarąjį žodį, beje, atradau ir pamėgau per jo tekstus) jautrumo. Jo mintyse apsiskaitymas ir atjauta natūraliai papildė vienas kitą. Jokio didžiavimosi savo erudicija ir nei trupučio paniekos silpnajam. Rodos, vieninteliai pasmerkimo ir paniekinimo objektai jam buvo tik konjunktūriniai prisitaikėliai, tiek akademijoje, tiek politikoje, kuriems šilta vieta svarbesnė už tiesą. Manau, jog Donskio įtaigą nemenka dalimi lėmė būtent meilė tiesai, jos troškulys ir…

  • Diskutuojame

    Diskutuojame: saikingas alkoholio vartojimas

    Asta iš mūsų bičiulio rato užduoda klausimą dėl saikingo alkoholio vartojimo. Jai atrodo, kad alkoholio vartojimas apskritai nesuderinamas su krikščionišku dvasingumu ir charizmų pasireiškimu (žr. komentarą po Malonė ir charizmos). Nežinau kiek ši tema būtų aktuali Jums, tačiau pamėginkime – kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu? (Lentelėje pažymėkite Jums priimtiną atsakymą.)

  • Trupiniai

    Užgauliojimas

    Ne priešas mane užgaulioja – tuomet dar galėčiau pakęsti; ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi – tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti. Bet tu, mano bendražygis, mano bičiulis, mano artimas draugas! Mes mėgavomės savo draugyste ir drauge ėjome į Dievo Namus! […] Vakare, auštant ir vidudienį skųsiuosi ir vaitosiu, ir jis išgirs mano balsą. Parves mane sveiką iš mūšių, kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų. Dovydo maskilas

  • Tekstai

    Malonė ir charizmos

    Pasigilinę į malonės ir įstatymo antitezę, turime aptarti malonės ir charizmų sintezę. Kristaus malonė yra esmiškai priešinga darbams, kuriais žmogus viliasi pelnyti Dievo palankumą, tačiau pati ji yra įvairių Dievo teikiamų gebėjimų ir gerų darbų šaltinis.

  • Tekstai

    Malonė ir įstatymas

    Dievo malonės apreiškimas yra išskirtinis krikščionybės ženklas. Jokioje kitoje religijoje nerasime išgelbėjimo kaip nieko nekainuojančios dovanos priėmimo. Judaizmas, be abejo, turėjo visas prielaidas suvokti Dievo malonės reikšmę, tačiau, deja, jomis nepasinaudojo. Mozei Dievas save apreiškė kaip gailestingą ir maloningą, kantrų ir kupiną gerumo bei tiesos (Iš 34, 6). Siekdamas atstatyti priešų sugriautos Jeruzalės sienas, Nehemijas apeliavo į Dievo malonę ir gailestingumą (Neh 9, 17.31). Dovydas ne sykį savo psalmingose maldose apdainavo Dievo malonės didybę (Ps 86, 15; 103, 8; 111, 4 ir kt.). Pranašas Joelis, regėdamas artėjančią nelaimę, ragino Siono miestą gręžtis į Viešpatį ir  pasitikėti jo maloningumu (Joel 2, 13). O bėgantį nuo Dievo pranašą Joną labiausiai gąsdino ne…

  • Trupiniai

    Kas sieja draugus

    Ar gali pasikliauti draugais, kuriuos su tavimi sieja ne dorybė, bet sėkmė? Juk žmogų, kurį draugu padarė palaima, nelaimė pavers priešu. Nė maras nepadarys daugiau žalos nei priešas, apsimetantis draugu. Anicius Manlius Severinus Boethius

  • Skaitome

    Reikia išbandymų norint pažinti save

    Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 po Kr.) buvo apaštalo Pauliaus amžininkas. Nors Apaštalų darbų knygoje Lukas mums pasakoja apie Pauliaus ir kai kurių Epikūro pasekėjų bei stoikų disputą Atėnuose (Apd 17,16-20), jau Bažnyčios tėvai atkreipė dėmesį į Pauliaus ir Senekos etinių pamokymų panašumą bei tų pačių metaforų vartojimą. Nežiūrint to, kad Seneka nebuvo krikščionimi, Tertulijonas jam suteikė epitetą „dažnai vienas iš mūsų“, o Jeronimas pusantro amžiaus vėliau jį jau vadina „mūsų Seneka“.

  • Regimantas Tamošaitis
    Skaitome

    R. Tamošaitis. Vien tik zuikiai naktyje

    Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys. Taip teigia Regimantas Tamošaitis, pristatydamas savo esė rinkinį „Vien tik zuikiai naktyje“. Iš tiesų knygoje keliami įvairūs egzistenciniai klausimai yra pažįstami kiekvienam, apmąstančiam gyvenimo ir savo būties prasmę. Atsisakydamas „žinančiojo“ vaidmens, Regimantas leidžia pačiam skaitytojui ieškoti atsakymų. Gyvenimiškos refleksijos, perteikiamos su subtilia ironija, yra taiklios ir gyvos. Rašytojo plunksna raižo ne popierių, o širdį, priversdama tai kvatotis susiėmus pilvą, tai susigraudinti. Regimantui svetimas moralizavimas, kuriam taip lengva pasiduoti, svarstant gyvenimo vertės klausimus. Žvelgdamas į žmogaus nuopuolį ir vargą, jis nestoja į teisėjo vietą. Juk pragaras, kaip ir dangus, visai šalia ir kiekvienas gali jame…

  • Tekstai

    Kristaus malonė

    Maloninga Dievo dovana nėra savybė ar laikui nepavaldus Dievo santykis, kurį atneša evangelija, nėra žinojimas nepažintos Dievo esmės, lyg Jis anksčiau neteisingai buvo suvokiamas kaip rūstaujantis, o turėtų priešingai būti suprantamas kaip maloningas  […] malonė nėra anksčiau nepažintas ar nesuprastas maloningas [Dievo] nusiteikimas, bet dabar vykstantis jo maloningos dovanos aktas. Rudolfas Bultmanas. Vienas kruopščiausių Naujojo Testamento tyrinėtojų, Rudolfas Bultmanas, abstrakčią malonės sąvoką sukonkretina. Malonė nėra vien Dievo atributas. Galime prisiminti, jog Nojus atrado malonę Dievo akyse, ar suvokti, jog Jahvė buvo maloningas Izraeliui. Tačiau toks žinojimas Dievo nepriartina ir jo malonės nesuteikia. Tai Jėzus Kristus, kaip įsikūnijęs Dievas, atneša malonę iš Dangaus į Žemę. Per Jėzų malonė gali būti pažinta,…

  • Skaitome

    Tikėjimas

    Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai susimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės apšviesti.

  • Japonija
    Diskutuojame

    Kodėl Dievas laimina pagonišką tautą?‎

    Svetainėje nėra klausimų-atsakymų skilties, tad skaitytojai man parašo asmeniškai. Vienu susirašinėjimu nusprendžiau pasidalinti su visais. Galbūt užduotas klausimas pasirodys aktualus ir paskatins platesnę diskusiją.

  • Skaitome,  Trupiniai

    Č. H. Sperdženas. Kam skaičiuoti priešus?

    Kasdieniai skaitiniai. Gegužės 24 d.

    Vienu metu turėjau įprotį kasdien skaityti Čarlzo Hadano Sperdženo (Charles Haddon Spurgeon), bene vieno įtakingiausių XIX a. pamokslininkų Anglijoje, kiekvienai metų dienai skirtas inspiracines refleksijas. Iš tiesų šis neretai vadintas „pamokslininkų kunigaikštis” biblinėse refleksijose apčiuopia aukso gijas ir taikliai perteikia savo klausytojams. Sakoma, kad jo pamokslai tiesiog apžavėdavo žmones ir dėl tos priežasties sekmadieniais Londono kavinės aptuštėdavo, nes visi skubėjo į Metropoliteno palapinę – taip vadinosi jo pastatyta bažnyčia, talpinusi iki 6000 klausytojų. Sperdženo pamokslus stenografuodavo, spausdindavo ir parduodavo už vieną pensą. Šie leidiniai iki šių dienų laikomi nepranoktu serijiniu bestseleriu. Šiuo metu Sperdženą atsiverčiu nereguliariai, tačiau jo įžvalgos nesiliauja stebinusios. Bičiuliams siūlau jo apmąstymą, skirtą šiai, gegužės 24 d.

  • Tekstai

    Malonė kaip nesuvokiama tiesa

    Malonė yra nesuvokiama tiesa, jog Dievas yra patenkintas žmogumi, ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Tik tuomet, kai malonę suvokiame kaip nesuvokiamą, ji išlieka malone. Karlas Bartas Karlas Bartas, vienas iškiliausių XX a. teologų, sukėlė tikrą revoliuciją, parašęs komentarus laiškui Romiečiams. Panašiai kaip Augustinas ketvirtame amžiuje ir Liuteris šešioliktame, Bartas Pauliaus tekstyne aptiko, o sykiu ir pažadino naujam gyvenimui Dievo malonės sampratą. Neįtikėtina, kad krikščionybę nuo judaizmo atskyręs Dievo malonės apreiškimas Bažnyčios istorijos bėgyje tiek daug kartų buvo prarastas. Vis prireikia naujų įžvalgų senai tiesai atrasti – Dievas yra patenkintas žmogumi ir todėl žmogus gali džiaugtis Dievu. Viena iš priežasčių, kodėl malonė taip lengvai prarandama, pasak Barto, yra tai, jog…

  • Diogenas su žiburiu
    Tekstai

    Žmogaus ieškojimas

    Diogenas, žinomas graikų filosofas, dieną vaikščiodavo užsidegęs žibintą ir, aplinkiniams stebintis, kalbėjo: „aš ieškau žmogaus“. Šiuo aktu išmintis atskleidė vieną esminių Dievo intencijų. Knygų, straipsnių ir pamokslų apie Dievoiešką – žmogaus pastangas atrasti Dievą – apstu. O apie tai, kad Dievas ieško žmogaus – beveik nieko. Dievoieška apibūdinama kaip malda ir pasninkas, Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas, bažnyčios lankymas ir tarnavimas ar pan. Tačiau ką daryti, jei esi ieškomas tu? Kaip leistis Dievo surandamam? Jau vien taip formuojami klausimai skamba keistai. O ką jau kalbėti apie pačią užduotį, ji atrodo dar painesnė. Visgi pamėginkime pažvelgti į Dievo ketinimą surasti žmogų ir pasiaiškinti kas tam labiausiai trukdo.

  • Trupiniai

    Fortūnos dovana

    Ar visai nevertini to, kad ši žiauri, ši siaubą kelianti Fortūna tau atvėrė ištikimų draugų sielas? Ji atskyrė tikrus bičiulius nuo dviveidžių, pasitraukdama savuosius išsivedė, tavuosius paliko. Ką būtum už tai atidavęs, gyvendamas saugiai ir, kaip tau atrodė, laimingai? Dabar skundiesi, jog praradai turtus; bet įsigijai draugų – vertingiausią iš visų lobių. Anicius Manlius Severinus Boethius