Jėzaus parabolės (palyginimai) apie Dievo karalystę nedvejotinai sudaro jo mokymo šerdį. Parabolė dažniausiai pasitelkia kokią nors gyvenimišką situaciją, idant paaiškintų kurį nors dvasinį dėsnį. Tiesioginis apreiškimo aiškinimas yra labiau būdingas apaštalų laiškams, o evangelijose Jėzus apie Dievą ir esminius egzistencinius klausimus kalba palyginimais. Matas ir Morkus net teigia, kad be palyginimų Jėzus apskritai nekalbėdavo, nors iš tikrųjų jo skelbime esama ir tiesioginių pamokymų.

Ebeno Alexanderio knyga „Gyvas Dangaus įrodymas: neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ (Proof of Heaven) skiriasi nuo Liardono „Aš mačiau Dangų“ ir Burpo „Dangus tikrai yra“ keliais svarbiais aspektais. Visų pirma ji parašyta brandaus žmogaus, o ne perpasakota vaiko ar prisiminta iš vaikystės, praėjus aštuoniems metams. Be to, pasakotojas yra iškilus mokslininkas, medicinos mokslų daktaras, dirbęs prestižiniuose pasaulio institutuose, penkiolika metų darbavęsis Harvardo medicinos mokykloje, bet sykiu ir praktikuojantis neurochirurgas, Birgamo ir Moterų ligoninėje atlikęs daugybę operacijų pacientams, sergantiems įvairiomis smegenų ligomis.

Koltono (Colton) Burpo istoriją apie jo kelionę į Dangų, kai jam buvo beveik ketveri, perpasakojo jo tėtis Toddas Burpo drauge su žurnaliste bei populiarių knygų autore Lynn Vincent. Dangus tikrai yra (Heaven is for real) tapo New York Times bestseleriu, pagal kurį 2014 m. buvo pastatytas to paties pavadinimo meninis filmas. Filmo nesu žiūrėjęs, bet knygą perskaičiau ir, tęsdamas knygų apie Dangų seriją, noriu pasidalinti savo įspūdžiais bei mintimis.

Per savo gyvenimą esu perskaitęs mažiausiai tris knygas, kurių autoriai teigia pabuvoję Danguje. Ketvirtoji, be abejo, būtų Biblija, kurioje bent kelis kartus skaitome liudijimus tų, kurie buvo paimti į Dangų ir vėl sugrįžo į žemę. Pranašas Izaijas papasakojo regėjimą, kuriame matęs Dievo sostą ir dangiškas būtybes – serafus (Iz 6 sk.) Apaštalas Paulius apie savo perkėlimą anapusybėn užsimena dar lakoniškiau, sąmoningai vengdamas detalių. Jo mintis galima būtų perfrazuoti štai taip: „žinau žmogų… prieš keturiolika metų jis buvo paimtas į rojų… nežinau kaip… o tai, ką anas girdėjo, neįmanoma nusakyti žemiška kalba“ (2 Kor 12,2).