Smagu, kad naujas Morkaus evangelijos vertimas susilaukia dėmesio ir atsiliepimų. Iš jų galima spręsti, jog vertėjų pastangos – perteikti aiškų ir sykiu nuo originalo nenutolstantį vertimą – pasiteisino. Pritariu, kad šis tekstas į dienos šviesą iškelia ankstesniuose vertimuose „pasislėpusius” niuansus, kurie pagilina prasmę. Naujų aspektų žinomame tekste atradimas jį prikelia iš sąstingio. Nereikšmingos detalės, pasirodo, turi prasmę, kurią, padedami vertimo autorių pastabų, vis aiškiau suvokiame. Tokiu būdu iš tiesų tekstas atkeliauja pas mus ir tampa artimu.

Tęsiant pradėtą Biblijos naujų vertimų apžvalgą, šios svetainės skaitytoją noriu supažindinti su Lietuvos Biblijos draugijos išleistu signaliniu Evangelijos pagal Morkų leidiniu. Jo pasirodymu nuoširdžiai džiaugiuosi ne aš vienas, bet, manau, visi, kam brangūs Šventojo Rašto žodžiai.

Vertėjo uždavinys – nutiesti tiltą tarp dviejų kultūrų, nutolusių erdvėje, o kai verčiami senoviniai tekstai, ir laike. Vertėjas tampa tarpininku, turinčiu puikiai išmanyti abejus pasaulėvaizdžius ir juos perteikiančias skirtingas kalbas, idant perneštų žinią iš vieno kranto į kitą ir ji būtų suprasta. Pasak Friedricho Schleirmacherio, vertėjas tarsi vedlys turi „atvesti skaitytoją pas autorių“ ir „autorių pas skaitytoją“. Kadangi tai labai nelengvas uždavinys, Polis Rikioras (Paul Ricœur) mano, jog vertimą geriausiai apibūdina „kantraus triūso“ ir „išmėginimo“ kategorijos.

Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius dar 2014 m. Lietuvos mokslų akademijos leidinyje „Lituanistica“ publikavo Pradžios knygos 1-3 skyriaus vertimą iš hebrajų kalbos. Vertėjai tikėjosi, jog šis mėginimas pateikti visai naują, paremtą originaliu tekstu vertimą iššauks diskusijas bei sykiu paskatins imtis naujų Biblijos vertimų į lietuvių kalbą. Šis lūkestis pasiteisino tik iš dalies, nes pats darbas nebuvo recenzuotas nei mokslinėje periodikoje, nei aptartas žodžiu kokioje konferencijoje. Tačiau jis nenuėjo perniek nes, kaip jau esu minėjęs, Lietuvos Biblijos draugija inicijuoja naują Naujojo Testamento vertimą.

Kadangi esu studijavęs biblines kalbas, susipažinęs su Rašto originalių manuskriptų istorija, kaip jie skirstomi pagal chronologiją ir geografiją į grupes, taip pat su Naujojo Testamento (NT) vertimo į lietuvių kalbą istorija, Virginijui jau išsakiau kelias savo pastabas, kurias jis mielai priėmė. Čia paminėsiu dvi: dėl originalo pasirinkimo ir dėl lietuvių kalbos.