-
Emily Dickinson laiškai pasauliui
XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių.
-
Dėl komentarų
Ši svetainė gyvuoja jau pusantro mėnesio. Per tą laiką joje paskelbiau 20 įrašų, įskaitant „trupinius”, po kuriais viso yra 84 komentarai. Man miela susilaukti grįžtamojo ryšio, todėl stengiuosi atsakyti kiekvienam pakomentavusiam. Komentuoti gali kiekvienas, tik susitarkime laikytis kelių paprastų taisyklių: Komentuojame tekstą. Keliame iš jo išplaukiančius klausimus. Gerbiame autorių ir tuos, su kuriais polemizuojame, net jei nesutinkame su jų pozicija. Atsisakome ad hominem santykio. Ad hominem – mėginimas sumenkinti tai, kas pasakyta, užsipuolant oponentą kaip žmogų, o ne kritiškai vertinant jo argumentus. Manau, jog brandus skaitytojas ir taip šių taisyklių laikosi. Apie tai net nerašyčiau, jei ne keletas paskutinių komentarų, dėl kurių man gėda ir skaudu. Giedrius Saulytis
-
Sužeistas
Prieš du metus, labai sunkiu man metu (nors ir dabar jis nėra lengvas, bet visai kitoks) įsigijau Henry J. M. Nouweno knygą „Mylimojo gyvenimas“, įskaitytą paties autoriaus. Klausydamas su kiekvienu nauju skyriumi vis aiškiau suvokiau, jog Nouwenas yra buvęs ten, kur tuo metu buvau aš – giliame skausmo ir pasimetimo slėnyje. Tai man suteikė pasitikėjimo.
-
Pažintinis A. Rubšio įvadas į islamą
Bičiulių rate aptariant kruvinuosius išpuolius Paryžiuje, prisiminta Antano Rubšio knyga „Islamas: religija, kultūra, valstybė“ (Katalikų pasaulis, Vilnius, 2002). Šioje lakoniškoje knygos recenzijoje paminėsiu kodėl ją verta perskaityti. Knyga vertinga visų pirma dėl pagarbaus ir išlaikyto autoriaus žvilgsnio į vėliausiai užgimusią monoteistinę religiją. Tokios laikysenos mums šiandien labai reikia ne tik musulmonų, bet apskritai, Rubšio žodžiais tariant, „kitapus“ gyvenančių atžvilgiu. Be atvirumo kitokiam, be noro suprasti kitatikį mes užsidarome savo susikurtame pasaulyje ir tolstame nuo realybės ir Dievo, talpinančio visokius. Turėdami a priori „atsakymus“, bet nesistengdami pažinti tų, kurie kultūriškai ir religiškai skiriasi nuo mūsų, prasilenkiame su tiesa ir lengvai pasiduodame nepagrįstų homofobijų įtakai.
-
Bičiulystės nauda
Bičiulystės siekiam ne vildamiesi gauti pelno, o manydami, kad visa nauda iš jos glūdi meilėje. Markas Tulijus Ciceronas
-
Su šėtonu privaloma kovoti – kruvinojo penktadienio refleksija
Vėl kraują stingdantys vaizdai su uždengtais lavonais, krauju apsipylusiais įvairaus amžiaus žmonėmis, sodinamais į greitąsias, ginkluoti policininkai, automatų serijos, sprogstančių savadarbių bombų garsai, panikos apimti veidai, ašaros ir aimanos… Apie šimtą trisdešimt žuvusiųjų ir pusketvirto šimto sužeistųjų, iš kurių penktadienio vakarą kas gėrė kavą, kas valgė, kas šėlo koncerte iki jų gyvybes nusinešė gerai suplanuotas teroro aktas Paryžiuje. Nors nesinori patikėti, bet prie panašių žinių pradedame priprasti. Islamo valstybės kerštas „bedieviams“ europiečiams, t. y. mums… Kaip į šį tragišką teroro aktą, reaguoti, jei tiki Kristumi? Tylėti? Kodėl? Melstis? Už ką? Kalbėti? Kaip ir kokią leksiką vartojant? Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau kažkaip nejauku ir nesąžininga būtų gyventi, bendrauti, rašyti taip,…
-
Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus. Tęsiant diskusiją „Ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?“
Savo svetainėje bičiuliams noriu sudaryti saugią erdvę kalbėtis rūpimais klausimais, ar jie būtų praktiniai, ar teoriniai, teologiniai ar pastoraciniai, literatūriniai ar filosofiniai ar dar kokie kiti. Tikiu, kad prie bičiulių stalo temos bus įvairios ir daugialypės. Suprantu, kad diskusija, pasiūlyta Gedimino, įgauna grynai filosofinį-teologinį pobūdį ir dėl šios priežasties ne visiems gali būti suprantama ar aktuali. Visgi nenoriu ignoruoti jam svarbių klausimų ir, atsakydamas į juos, savo mintimis dalinuosi nauju įrašu, o ne komentarų skiltyje. Štai kokie toliau besirutuliojančios diskusijos klausimai:
-
Bičiulystė – kaip tikras turtas
Bičiuliai sudaro tvirtą ir tikrą bet kurio žmogaus nuosavybę; net jei kas nors savo rankose ir išsaugotų visa, ką gavo kaip likimo dovanas, tai tuščias ir likęs be bičiulių jo gyvenimas vis viena negalėtų būti malonus. Markas Tulijus Ciceronas
-
Ko galime pasimokyti iš Justino Kankinio?
ATSILIEPIANT Į DISKUSIJĄ „AR KRIKŠČIONYBĖ PAGRĮSTAI PRETENDUOJA BŪTI VISUOTINE TIESA?“ Krikščionybės pretenzija būti universaliu ir laikui nepavaldžiu atsakymu ieškantiems Dievo yra pagrįsta Jėzaus Kristaus tezėmis apie save ir savo išganingą misiją, taip pat apaštalų teiginiais. Mes tuos teiginius priimame, kaip teisingus, dažniausiai ne dėl to, kad galime juos pagrįsti, bet dėl asmeninio Dievo potyrio. Ir tik jau po to, tikėjimas, ieškantis pažinimo, aptinka, jog argumentai yra logiški ir svarūs. Tačiau natūralu, kad žmogus, nepatyręs Šv. Dvasios prisilietimo, turi rimto pagrindo dvejoti tiek Šventojo Rašto patikimumu, tiek asmenine kito patirtimi.
-
Diskutuokime: ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?
Man džiugu, kad dalinatės savo mintimis. Po kiekvienu savo įrašu atrandu komentarų. Juose keliami klausimai skatina mąstyti ir rašyti. Būtent taip atsirado įrašas apie tai, kas gero slypi evangelijoje. Tekstas vėl susilaukė komentarų, o paskutiniame jų, mano nuomone, keliami aktualūs ir nuoširdūs klausimai, ypač jei siekiame tikėjimo patirtimi dalintis su kitais. Būtų tikrai smagu, jei tarp bičiulių užsimegztų poleminė diskusija. Tam tikslui sukuriu naują kategoriją – Diskutuojame. Tai štai ką rašo Gediminas:
-
Kame gi iš tikrųjų ta geroji naujiena?
Spalio 28 d. Simonas komentarų skiltyje uždavė keletą klausimų, o aš pažadėjau į juos atsakyti atskirtu įrašu. Tą dabar ir pamėginsiu padaryti. Kadangi paskutinis klausimas man pasirodė svarbiausias, jį iškėliau į šio įrašo antraštę. Ar nesusidarė įspūdis, kad visa krikščionybės raida – tai vieno lukšto uždengimas kitu lukštu, kurie slepia pačią šerdį – tiesą? Manau, kad krikščionybės istoriją ir jos teologinės minties raidą geriau suvoksime, užduodami tris klausimus. Pirmas: kiek Bažnyčia, lyginant ją su ankstyvąja, pasikeitė? Antras: kokios idėjos, laikui bėgant, praplėtė ir praturtino krikščioniškąją teologiją? Ir trečias: kas Bažnyčios istorijos bėgyje buvo prarasta?
-
Bičiulis tarsi tu pats
Kas gali būti maloniau, kaip turėti tą, su kuriuo išdrįstum visa aptarti kaip su pačiu savimi? Markas Tulijus Ciceronas
-
Tarp pabėgėlių – šventa šeimyna
Žmogui būdinga siekti laimės ir gerovės, kurti saugų ir ramų gyvenimą. Taip jau nutinka, jog šiems pamatiniams siekiams dūžtant gimtojoje žemėje, šeimos, giminės ar net ištisos tautos nuo ne atmenamų laikų migruoja svetur. Stichinės nelaimės, epidemijos, badas, o ypač karas sąlygoja ypač dideles migracijos bangas. Viena jų, kilusi Artimuosiuose Rytuose, mūsų akyse ritasi per Europą. Vien iš Sirijos nuo 2011 m. pabėgo daugiau nei 4 milijonai žmonių. Tikriausiai teisūs sakantys, jog tai didžiausia krizė, ištikusi žemyną, nuo Antrojo pasaulinio karo. Akistata su nepažįstamaisiais, kurių veidus, gyvus ar mirusius, kol kas regime tik nuotraukose, baugina. Ką darysime, kai jie priartės prie mūsų sienų? Atsitversime spygliuota tvora, kaip daro Vengrija ir spardysime…
-
Apie bičiulystę – šios svetainės idėja
Bičiulystė ir sėkmę daro puikesnę, ir nesėkmę dalindamasi ir perduodama – lengvesnę. Markas Tulijus Ciceronas Sveiki! Po ilgų dvejonių apsisprendžiau atidaryti savo virtualaus namo duris ir pakviesti į savo svetainę. Kaip kiekvieni namai turi savo kvapą, taip ir šie alsuos tuo, ką išgyvenu, kaip žvelgiu į mane supantį pasaulį, kaip jo gaivališkų įvykių sukūry stengiuosi apčiuopti Dievo ranką, atrasti prasmę, o visų labiausiai – išvysti Viešpaties veidą. Tikiuosi, jog mano svetainėje ne vienas atras sau giminingą sielą, o galbūt ir atsitiktinis praeivis, užsukęs svečiuosna ir patyręs, jog čia jauku ir sotu, užsibus kiek ilgeliau ir taps mano bičiuliu. Kiek mano lūkesčiams lemta išsipildyti parodys laikas. O šiandien galiu nuoširdžiai pasakyti, jog noriu bendrauti, todėl ir kviečiu – bičiuliaukimės.
-
Kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje?
Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.








































