Neseniai į lietuvių kalbą išverstos Simone‘s Weil knygos Sunkis ir malonė bei Dievo laukimas, kurias išleido Katalikų pasaulio leidiniai, paskatino pasidomėti ir kitais šios prancūzų filosofės ir mistikės kūriniais. Dėmesį patraukė paskutinis autorės tekstas skambiu pavadinimu Apie visišką partijų panaikinimą, kuris, kaip ir kitos jos knygos, publikuotas tik po rašytojos mirties (1950). Dar labiau suintrigavo tai, kad angliškame šios knygos leidime (2001) drauge spausdinama Czesławo Miłoszo esė Simone‘s Weil reikšmė, kurioje Miłoszas apibūdina Weil kaip retą XX amžiaus Prancūzijos dovaną pasauliui.

Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti (Mk 3, 14). Šiuos evangelisto Morkaus žodžius ne vienas suvokia kaip krikščioniško gyvenimo paradigmą. Tikintieji yra pašaukti būti su Jėzumi ir tarnauti jam. Iš dalies galime sutikti su tokiu aiškinimu su išlyga, jog tikėjimas turi kur kas daugiau aspektų, nei pasakoma šioje evangelinio naratyvo vietoje. Greičiausiai Morkus čia net neketino dėstyti, jog krikščioniškas dvasingumas apskritai reiškiasi buvimu su Kristumi ir jo pavestu tarnavimu. Tokios išvados jau vėliau priėjo teologai. Jų įžvalgos yra naudingos, tačiau biblinių pasakojimų negalime paversti sisteminės teologijos vadovėliais ir Šventosios Dvasios tėkmės apriboti keliomis tezėmis.

Evangelijose aprašyta Kristaus pasija (lot. kentėjimas) supurto realistiškumu. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šio kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime – kiekvienas, kuris tiki.