Parodos Lietuviškos Biblijos istorija atidarymo metu skaičiau paskaitą Lietuviškos Biblijos kelią apžvelgiant. Siūlau pasiklausyti paskaitos įrašo, kurį padarė Marijos radijas; taip pat pridedu paskaitos tekstą bei pagrindinių spaudinių nuotraukas.

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą. Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Apriboti kūno ir pažeminti nuodėmės mes patys prie Dievo prisiartinti negalime. Dievas, pasak apaštalo Pauliaus, „gyvena neprieinamoje šviesoje“ ir jo „joks žmogus neregėjo ir negali regėti“  (1 Tim 6, 16). Tačiau, jei Dievas būtų tik neprieinamas, apskritai neturėtume vilties jį pažinti. Geroji naujiena ta, kad Dievas yra pažinus ir per Kristų prieinamas. Jo didybės ir šlovės spindesys per Kristaus kryžių nebeakina ir nebenaikina (kaip Senojo Testamento metu), bet apšviečia ir gelbsti: „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Mt 4, 16). Tikėdami Kristaus auka už mūsų nuodėmes, galime ateiti su pasitikėjimu pas Dievą, bendrauti su juo kaip su asmeniu, suvokti jo mintis, semtis iš…