Gedimino Zelvaro ir mano pokalbis apie Abraomo tikėjimo kelią, Soreno Kierkegardo įžvalgas, Pauliaus ir Jokūbo „prieštarą”, sąsajas tarp Abraomo ir Marijos tikėjimo ir ką tai reiškia mums. Su Giedriumi, mano laimei, tenka kalbėtis ir bendrauti pastaruosius 3 metus gana intensyviai, nors pažįstami esame kokius 12 metų. Džiaugiuosi šia draugyste, kuri užgimė kartu gilinantis į Dievo slėpinius bei kitas teologines-filosofines temas. Mąstantis pokalbis, pagimdęs draugystę. Mokinio ir mokytojo santykis, kuriame pastarasis pirmiausiai remiasi ne moralizuodamas, gąsdindamas, globėjiškai užgoždamas, bet įsiklausydamas ir kartu leisdamasis į kelionę. Kelionę, kuri yra abraomiškai konkreti tikėjimo kelionė, kurioje nepavyks apsiriboti skambiomis frazėmis, bet teks paaukoti sau brangius dalykus dėlei To, kuris pirmas pamilo.

Ne vienas Dievą įsivaizduoja kaip tolimą ir neprieinamą, visai nuo žmonių atsiskyrusį, kaip beasmenį Absoliutą. Tačiau krikščionybė atskleidžia kitokį Dievo paveikslą. Nors Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, ir joks žmogus neregėjo ir negali regėti Jo savo fizinėmis akimis (1 Tim 6, 16), vis dėlto Jis panoro save apreikšti. Iš pradžių jis apsireiškė per Izraelio pranašus, o Jėzaus Kristaus asmenyje dar labiau praskleidė paslaptingumo skraistę. Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Tie, kuriuos jis pasišaukė – jo mokiniai – regėjo jo šlovę, šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos  (Jn 1,14).

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo (Lk 23, 35). Nemažai žmonių žiūrėjo į Kryžių. Tačiau reagavo skirtingai. Didžiajai daliai stebėtojų Nukryžiuotasis buvo vertas patyčių, užgauliojimo ir pasmerkimo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 36-37). Dar galime suprasti, kai iš Pasmerktojo tyčiojasi imperinės Romos galios vykdytojai, linkę į smurtą ir ieškantys, kaip pralobti, – jie dalinsis Nukryžiuotojo rūbus ir mes burtą dėl jo tunikos. Tačiau Dievo tautos seniūnų aklumas ir pagiežingas pyktis šokiruoja. Regis, Jėzus iš tiesų jiems trukdė gyventi, jaukė rezgamą sukilimo…

Dievo Sūnaus atėjimas į Žemę perskyrė istoriją į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Tai vis dar tos pačios žmonijos istorija, tačiau labai skirtinga. Iki Kristaus tamsu, nors į akį durk. Po Kristaus ima brėkšti. Jis – tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų (Jn 1, 9). Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Dievas sumanė pats ateiti pas žmones. Jėzuje Kristuje. Dabar jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsižiūrėti į Jėzų, permąstyti Evangelijų istorijas: „Kas matė mane, matė Tėvą,“ – sako Jėzus (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią,…

AUDIO ĮRAŠAS Pamokymas Palangos parapijos bažnyčioje pirmąjį Advento sekmadienį

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk…

Š.m. rugsėjo 21 d. Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre (Tilžės g. 186) prasideda Šventojo Rašto studijos, kurių tikslas gilinti Dievo žodžio pažinimą, stiprinti krikščionis tikėjimo kelyje, skatinti bendrystę Kristaus kūne.

Luko 15, 1-32 Trys Jėzaus parabolės giliai ir jautriai vaizduoja mūsų gyvenimą su Dievu ir moko pasipiktinimą iškeisti į empatiją, atleidimą ir džiaugsmą. Evangelijos atskleidžia, kad Jėzus buvo nusidėjėlių bičiulis, o pamaldžiausius Dievo tautos atstovus piktino, kad rabis, mokantis Toros, sėdasi su tokiais prie vieno stalo. Jų manymu, šventas žmogus negali nieko bendro turėti su nusidėjėliu. Tačiau tokią šventumo sampratą Jėzaus Evangelija iš esmės pakeitė. Kiekvienas iš mūsų yra ir paklydusi avis, ir pamesta drachma, ir sūnus palaidūnas. Jau Senojo Testamento išmintis kalbėjo: Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų (Ekl 7, 20). O Naujajame ši tiesa dar aiškiau suskambo: Juk nėra skirtumo – visi nusidėjo…