Tai Dvasia teikia gyvenimą, o iš kūno jokios naudos (Jn 6, 63). Jei kalbame apie Dievo pažinimą, jo garbinimą ir tarnystę jam, mūsų prigimtis neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, koks esi: jaunas ar senas, vyras ar moteris, religingas (apipjaustytas) ar nereligingas (neapipjaustytas), stiprus ar silpnas, brangiai apsirengęs ar skurdžiai (šį sąrašą galima tęsti). Tuščia pasitikėti tiek savimi, tiek kitu, net pačiu stipriausiu ar kilmingiausiu. Psalmininkas teisus sakydamas: „Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva“ (Ps 146, 3-4). Jam antrina ir Paulius, tvirtindamas, kad mes „tarnaujame Dievui dvasia, giriamės Jėzumi Kristumi ir nesikliaujame kūnu“…

Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo (Mt 26, 56). Kryžių Viešpats nešė vienas. Mes taip pat kiekvienas nešame jį atskirai. Norėtųsi kryžių nešti drauge. Tačiau tuomet tai nebe kryžius, o kažkas kito. Mes galime drauge garbinti, melstis, drauge skaityti Žodį, juo dalytis su kitais. Tačiau kryžiumi pasidalyti neišeina. Jis skirtas kiekvienam atskirai. Nėra bendruomeninės mirties. Tik prisikėlimas. O mirštame, jeigu mirštame, pavieniui.

Besibaigiantys metai buvo kitokie nei laukėme ir tikėjomės. Išmintis Jobo lūpomis moko priimti iš Viešpaties rankų ir gera, ir bloga, o per Ekleziastą pasako dar daugiau: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę. Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių – linksmybės namuose“ (Ekl 7, 2-4).

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku žodžiu adventus – atėjimas, atvykimas, o kitą – graikišku parousia, taip pat reiškiančiu atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas į žemę. Advento metu Kristus yra kūdikėlis, o Paruzijos – visatų valdovas. Pirmą kartą jis ateina kaip žmogaus, o antrą pasirodys kaip Viešpats Dievas. Pradžioje jis pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antrą kartą – teisti ir valdyti. Vis dėlto Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Iš 46 JAV prezidentų naujai išrinktasis Joe Bidenas yra tik antrasis praktikuojantis katalikas per visą JAV istoriją (pirmas buvo J. F. Kennedy). Manau, kad katalikai Lietuvoje galėtų tuo didžiuotis. Tačiau labai keista socialiniuose tinkluose regėti priešingas tendencijas. Bideno pergale galėtų pasidžiaugti ir visi krikščionys, tačiau tendencingas jo kaip aršaus ateisto (socialisto, leftisto ir pan.) įvaizdžio formavimas yra paveikęs nemažos dalies požiūrį.

KRIKŠČIONYBĖS ATEITIES VIZIJA IR KĄ TURIME DARYTI JAU ŠIANDIEN Rugpjūčio 1 d. Palanga, Viešbutis Gradiali, Konferencijų centras, Vanagupės g. 15 Pranešėjai Dr. Giedrius Saulytis, Tėvo namų įvaizdis Rašte bei jo implikacijos tikėjimo bendruomenėms Pastorė Anželika Krikštaponienė, Ekumeninė srovė ir bebaimė ateities misija Kunigas Algirdas Akelaitis, Bažnyčia ir kenčiantis Jahvės tarnas – pranašiškoji ekleziologija Pastorius Žilvinas Škulevičius, Dvasinės brandos link Kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, Djakono tarnystės perspektyvos Laurynas Jacevičius, Mylėti Dievą savo protu Kunigas Laimonas Nedveckas, Evangelija Lietuvos kaime