Savo kompiuterio archyvuose susiradau per Adventą rašytus straipsnius. Su įdomumu perskaičiau. Taip pat ir komentarus. Anuomet tikriausiai pastarieji kažkiek skaudino, o šiandien atrodo pakankamai taiklūs. Ketinu šiuos tekstus, pakoregavęs ir papildęs, pasiūlyti savo bičiuliams. Gal Adventą jie padarys šiek tiek vidujai gražesnį ir prasmingesnį.

Sveiki, mano mieli bičiuliai, Skubu dalintis su jumis gera naujiena – svetainėje atsirado mano pamokslų archyvas. Šios skilties atsiradimą paakino kelios priežastys. Pirma, jūsų laiškai, iš kurių sužinojau, kad pamokslai nebepasiekiami ten, kur jų anksčiau galima buvo klausytis. Kai kas man pasakojo, kad į telefoną parsisiųstus kelis pamokslus jau perklausė ne vieną kartą, o kitų neberanda. Tiesa, ir tuose keliuose atranda vis naujų gyvų minčių. Antra priežastis, tikrai sujaudinusi mane, yra ta, kad vienas bičiulis, suskaitmenino kone visas mano homilijas, pradedant 1989 m.

Palangos bažnyčioje trečiadieniais pradėjau skaityti paskaitų ciklą Corpus Paulinum lobiai.

Jėzaus gyvenimą įrėmina du medžiai – ėdžios ir kryžius. Galbūt tai užuomina apie du medžius Edeno sode. Kūdikis ėdžiose tarsi gyvenimo medis, o Kenčiantysis ant kryžiaus tarsi pažinto gėrio ir blogio medis. Vieno vaisiai prikelia iš mirties, kito karčių vaisių taurė turėjo būti iki dugno išgerta. Už mus ir dėl mūsų. Du pasirinkimai sode. Vienas Edene, kitas Getsemanėje. Adomo, atnešusio mums mirtį, ir Jėzaus, dovanojusio mums amžinąjį gyvenimą. Du sukryžiuoti, sutaikyti medžiai. Per gėrio ir blogio pažinimo kryžių saldūs amžinojo gyvenimo vaisiai vėl tapo pasiekiami. Tikėjimu.

Mes esame jo kūryba (poema), sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto skyrė, idant juos įgyvendintume (Ef 2,10). Pasitikdami Naujuosius, pažvelkime į ateinančius metus, kaip į Dievo poemą, jo širdyje skambančią, bet mūsų dar neišgirstą, neįgyvendintą. Dievo lūpų ištaros pilnos malonės, ir tos eilės esame mes, pasitikintys Kristumi.

Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje  (Lk 2, 6-7). Jiems ten esant… Marija ir Juozapas neketino vykti į Betliejų, bent jau ne devintą Marijos nėštumo mėnesį. Mieste, apie kurį slėpiningai kalbėjo pranašystė, jog iš jo kilsiąs Valdovas, jie atsidūrė aplinkybių verčiami, tarsi atsitiktinai, imperatoriaus įsakymu, kuriam pasipriešinti jie negalėjo. Ten nebuvo ta vieta, apie kurią jie svajojo, kur tikėjosi sūpuoti savo pirmgimį ir džiaugtis Dievo dovanotu stebuklu. Tačiau ten buvo Dievo vieta, Betliejus, Duonos namai. Vieta, kurioje Marija ir Juozapas turėjo būti. Vietos, kurioje pildosi paslaptis, žmonės nepasirenka. Ten jie tiesiog atsiduria, kaip…

Sveiki, mano bičiuliai. Šiandien mažas, bet vis tiek reikšmingas jubiliejus. Praėjo vieneri metai nuo to, kai ši svetainė atvėrė savo duris. Tad ant mūsų stalo šalia skanaus Bičiulių pyrago, uždegu vieną žvakę. Man iš tiesų malonu, kad čia užsukate, skaitote, klausiate, polemizuojate ir rašote.

XX a. pradžioje prasidėjęs dvasinis prabudimas, kurio akcentu tapo Dvasios dovanos, o ypač kitų kalbų dovana, padarė labai didelę įtaką modernios krikščionybės raidai. Jo pasėkoje gimė sekmininkų judėjimas, žaibiškai paplitęs visame pasaulyje ir išaugęs į bene sparčiausiai per XX a. augusią denominaciją, – Dievo asamblėjas bei kitas sekmininkiškas atšakas. Paradoksalu, jog Romos katalikų bažnyčia atsivėrė šiam atsinaujinimui, pripažindama jį kaip Šventosios Dvasios įkvėptą, o evangelikų konfesijos, su retomis išimtimis, nuo jo atsiribojo.