Vakar ryte perskaitęs žinelę, jog mirė Leonidas Donskis be galo nuliūdau, tikriau sakant, buvau visai išmuštas iš vėžių. Nors Leonido nepažinojau, jo straipsnius skaitydavau su dideliu malonumu. Donskio balsas viešajame diskurse skambėjo kitaip nei kiti ir giliai atliepdavo viduje. Nežinau kodėl. Greičiausiai dėl didžiulės kompetencijos, išmanymo ir sykiu (pastarąjį žodį, beje, atradau ir pamėgau per jo tekstus) jautrumo. Jo mintyse apsiskaitymas ir atjauta natūraliai papildė vienas kitą. Jokio didžiavimosi savo erudicija ir nei trupučio paniekos silpnajam. Rodos, vieninteliai pasmerkimo ir paniekinimo objektai jam buvo tik konjunktūriniai prisitaikėliai, tiek akademijoje, tiek politikoje, kuriems šilta vieta svarbesnė už tiesą. Manau, jog Donskio įtaigą nemenka dalimi lėmė būtent meilė tiesai, jos troškulys ir…

Pasigilinę į malonės ir įstatymo antitezę, turime aptarti malonės ir charizmų sintezę. Kristaus malonė yra esmiškai priešinga darbams, kuriais žmogus viliasi pelnyti Dievo palankumą, tačiau pati ji yra įvairių Dievo teikiamų gebėjimų ir gerų darbų šaltinis.

Dievo malonės apreiškimas yra išskirtinis krikščionybės ženklas. Jokioje kitoje religijoje nerasime išgelbėjimo kaip nieko nekainuojančios dovanos priėmimo. Judaizmas, be abejo, turėjo visas prielaidas suvokti Dievo malonės reikšmę, tačiau, deja, jomis nepasinaudojo. Mozei Dievas save apreiškė kaip gailestingą ir maloningą, kantrų ir kupiną gerumo bei tiesos (Iš 34, 6). Siekdamas atstatyti priešų sugriautos Jeruzalės sienas, Nehemijas apeliavo į Dievo malonę ir gailestingumą (Neh 9, 17.31). Dovydas ne sykį savo psalmingose maldose apdainavo Dievo malonės didybę (Ps 86, 15; 103, 8; 111, 4 ir kt.). Pranašas Joelis, regėdamas artėjančią nelaimę, ragino Siono miestą gręžtis į Viešpatį ir  pasitikėti jo maloningumu (Joel 2, 13). O bėgantį nuo Dievo pranašą Joną labiausiai gąsdino ne…

Maloninga Dievo dovana nėra savybė ar laikui nepavaldus Dievo santykis, kurį atneša evangelija, nėra žinojimas nepažintos Dievo esmės, lyg Jis anksčiau neteisingai buvo suvokiamas kaip rūstaujantis, o turėtų priešingai būti suprantamas kaip maloningas  […] malonė nėra anksčiau nepažintas ar nesuprastas maloningas [Dievo] nusiteikimas, bet dabar vykstantis jo maloningos dovanos aktas. Rudolfas Bultmanas. Vienas kruopščiausių Naujojo Testamento tyrinėtojų, Rudolfas Bultmanas, abstrakčią malonės sąvoką sukonkretina. Malonė nėra vien Dievo atributas. Galime prisiminti, jog Nojus atrado malonę Dievo akyse, ar suvokti, jog Jahvė buvo maloningas Izraeliui. Tačiau toks žinojimas Dievo nepriartina ir jo malonės nesuteikia. Tai Jėzus Kristus, kaip įsikūnijęs Dievas, atneša malonę iš Dangaus į Žemę. Per Jėzų malonė gali būti pažinta,…

Malonė yra nesuvokiama tiesa, jog Dievas yra patenkintas žmogumi, ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Tik tuomet, kai malonę suvokiame kaip nesuvokiamą, ji išlieka malone. Karlas Bartas Karlas Bartas, vienas iškiliausių XX a. teologų, sukėlė tikrą revoliuciją, parašęs komentarus laiškui Romiečiams. Panašiai kaip Augustinas ketvirtame amžiuje ir Liuteris šešioliktame, Bartas Pauliaus tekstyne aptiko, o sykiu ir pažadino naujam gyvenimui Dievo malonės sampratą. Neįtikėtina, kad krikščionybę nuo judaizmo atskyręs Dievo malonės apreiškimas Bažnyčios istorijos bėgyje tiek daug kartų buvo prarastas. Vis prireikia naujų įžvalgų senai tiesai atrasti – Dievas yra patenkintas žmogumi ir todėl žmogus gali džiaugtis Dievu. Viena iš priežasčių, kodėl malonė taip lengvai prarandama, pasak Barto, yra tai, jog…

Diogenas, žinomas graikų filosofas, dieną vaikščiodavo užsidegęs žibintą ir, aplinkiniams stebintis, kalbėjo: „aš ieškau žmogaus“. Šiuo aktu išmintis atskleidė vieną esminių Dievo intencijų. Knygų, straipsnių ir pamokslų apie Dievoiešką – žmogaus pastangas atrasti Dievą – apstu. O apie tai, kad Dievas ieško žmogaus – beveik nieko. Dievoieška apibūdinama kaip malda ir pasninkas, Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas, bažnyčios lankymas ir tarnavimas ar pan. Tačiau ką daryti, jei esi ieškomas tu? Kaip leistis Dievo surandamam? Jau vien taip formuojami klausimai skamba keistai. O ką jau kalbėti apie pačią užduotį, ji atrodo dar painesnė. Visgi pamėginkime pažvelgti į Dievo ketinimą surasti žmogų ir pasiaiškinti kas tam labiausiai trukdo.

Garsus XX a. prancūzų mąstytojas antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), tyrinėjęs pirmines, neturinčias nei rašto, nei išvystytos žemdirbystės bei gyvulininkystės visuomenes, įžvelgia, kad jose tarsi veidrodyje galime išvysti save, t.y. civilizuotą ir modernią visuomenę. Dar daugiau, jis teigia, kad visuomenės, kurias mes laikome atsilikusiomis, atskleidžia autentiškas socialinio gyvenimo formas. Antropologinės žinios, kaupiamos tyrinėjant civilizacijos nepaliestų čiabuvių gentis Australijoje, Pietų Amerikoje, Melanezijoje ir Afrikoje, galėtų mus nemažai pamokyti, nes nepriklausomai nuo skirtingų istorinių epochų ir savitų jų kultūrų žmogaus gyvenimas ir veikla visuomet turi bendrų bruožų.

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą. Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Kristaus pasijos (lot. kentėjimas), aprašytos evangelijose, realizmas sukrečia. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šioje kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime kiekvienas, kuris tiki.

Mane nudžiugino, kad savo homilijoje, užbaigiančioje Maldų savaitę už krikščionių vienybę Romoje, popiežius Prancičkus, kreipdamasis į krikščionis ne katalikus, atsiprašė už pastariesiems padarytas skriaudas ir sykiu paragino katalikus atleisti, jei jie yra nukentėję nuo kitų konfesijų tikinčiųjų. Manau, kad tai sąžininga, drąsu ir tikrai krikščioniška. Nors didelių skriaudų iš katalikų nesu patyręs, tačiau kažkiek nuoskaudos širdyje, matyt, nešiojausi. Šis atsiprašymas mane liečia ir suteikia paguodos. Suvokiu, kad savo tikėjimo kelio pradžioje ir aš esu įskaudinęs ne vieną lietuvį kataliką, už ką nuoširdžiai atsiprašau.

Tikėjimas Gelbėtoju yra gilus įsitikinimas, jog tau atleista. Dievo, kuris atleidžia žmonėms jų nusižengimus Įstatymui, paveikslas palaipsniui ryškėja jau Senajame Testamente. Pavyzdžiui, psalmės autorius varge kalbasi su Dievu, nes tiki jo gerumu ir gailestingumu: Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs (Ps 86, 5). Pagalbos prašymas grindžiamas Dievo pažinimu – kadangi Dievas yra geras ir gailestingas, jis atleidžia nuodėmes kiekvienam, kuris tik prašo Jo pagalbos. Jeigu psalmininkas turėtų kitokį Dievo paveikslą, jam sunku būtų tikėti Dievo geranoriškumu bei palankumu ir greičiausiai jis net neprašytų jo atleidimo.

Palydėdami senuosius ir pasitikdami naujuosius metus, susimąstome apie bėgantį laiką. Vieniems jis lekia kaip patrakęs, kitiems šliaužia kaip sraigė, tačiau jo nenumaldomą tėkmę jaučia visi. Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ (La giovinezza) vienas pagrindinių herojų, kino režisierius Mickas Boyle’as (akt. Harvey Keitel), statantis savo paskutinį filmą, savo jauniesiems kolegoms aiškina, jog jaunystėje ir tolimiausi dalykai rodosi ranka pasiekiami, o senatvėje net ir patys artimiausieji nutolsta taip, kad sunku juos prisiminti.

Neišmatuojama Kalėdų simbolio prasmė – nusivilkęs nenykstančią šlovę Mergelės įsčiose Dievas apsirengė žemės rūbu. Atėjęs iš Dangaus pakilo iš žemės. Idant iš jos pakeltų ir mus bei nusivestų į dangiškus Tėvo namus. Kaip kalbėti apie šiuos tikėjimo slėpinius, kad jų nepaverstume banalybėmis, nesumenkintume Įsikūnijimo įvykio? Ar šventiniu laikotarpiu, kuris gena į parduotuves ir užpildo mintis rūpesčiais, svetimais Dievo karalystės ieškojimui, įmanoma girdėti tikrąjį Žodį, aiškintis jo prasmę, idant pagirdytų ir numaldytų Dievo trokštančią sielą? Mėginkime, nors ir nelengva.

Vėl kraują stingdantys vaizdai su uždengtais lavonais, krauju apsipylusiais įvairaus amžiaus žmonėmis, sodinamais į greitąsias, ginkluoti policininkai, automatų serijos, sprogstančių savadarbių bombų garsai, panikos apimti veidai, ašaros ir aimanos… Apie šimtą trisdešimt žuvusiųjų ir pusketvirto šimto sužeistųjų, iš kurių penktadienio vakarą kas gėrė kavą, kas valgė, kas šėlo koncerte iki jų gyvybes nusinešė gerai suplanuotas teroro aktas Paryžiuje. Nors nesinori patikėti, bet prie panašių žinių pradedame priprasti. Islamo valstybės kerštas „bedieviams“ europiečiams, t. y. mums… Kaip į šį tragišką teroro aktą, reaguoti, jei tiki Kristumi? Tylėti? Kodėl? Melstis? Už ką? Kalbėti? Kaip ir kokią leksiką vartojant? Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau kažkaip nejauku ir nesąžininga būtų gyventi, bendrauti, rašyti taip,…